Pastaraisiais šimtmečiais vis labiau intensyvinant žemės ūkį didžioji dalis Europos durpynų buvo nusausinta ūkininkavimui, miškininkystei, urbanizacijai ir durpių pramonei tinkamų žemių plotų plėtrai. XX amžiuje siekiant Lietuvos gyventojus aprūpinti maisto produktais ir pramonės žaliavomis reikėjo vis daugiau plotų tinkamų ganyti galvijus arba auginti žemės ūkio kultūras (grūdus, bulves, morkas, runkelius, o vėliau – kukurūzus).
Sutrumpinta straipsnio versija publikuota savaitraštyje "Valstiečių laikraštis" (Nr. 96 (10240)) ir internetinėje svetainėje Valstietis.lt (2022 m. gruodžio 30 d.).
Kodėl reikia keisti požiūrį į ūkininkavimą durpiniuose dirvožemiuose?
Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo direktorius ir tarptautinio projekto „EUKI – pelkininkystės plėtra žemės ūkyje Baltijos šalyse“ vadovas Nerijus Zableckis teigia, kad nusausinti durpynai yra praradę gebėjimą kaupti organinę anglį (fotosintezės metu pasisavinat anglies dioksidą iš atmosferos), bet ir dėl išsausėjusios durpės skaidymosi (mineralizacijos) tapo nuolatiniu šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisijų šaltiniu. Taigi, nors tradicinis ūkininkavimas nusausintuose durpiniuose dirvožemiuose yra gana patogus žemių savininkams, tačiau tokia veikla skatina klimato kaitą. Gyvybingos pelkės, t. y. natūralios pelkės ir sėkmingai atkurti durpynai, šlapiuose durpių kloduose patikimai saugo tūkstantmečius kauptas organinės anglies atsargas, valo vandenį ir yra prieglobstis itin charizmatiškai pelkių biologinei įvairovei.
Nerijus Zableckis primena, kad pelkininkystė (angl. k. paludiculture; lot. k. palus – pelkė, cultūra – dirbimas, priežiūra, žemdirbystė) tai ūkinis šlapių durpynų naudojimas klimatui neutraliu būdu. "Ji skatina klimatui palankų ūkininkavimą drėgnuose durpiniuose dirvožemiuose, išryškina ūkininkavimo strategijos pasirinkimo svarbą ŠESD emisijų mažinimui, biomasės paruošoms, pelkininkystės produktų gamybai bei biologinės įvairovės išsaugojimui".
Greifsvaldo pelkių centro (Vokietija) mokslininkai (GMC, 2019) apskaičiavo, kad dėl intensyvaus ūkininkavimo nusausintuose durpiniuose dirvožemiuose per metus į atmosferą išsiskiria net 53–71 % Baltijos šalių žemės ūkio sektoriaus ŠESD emisijų, nors tokios žemės užima vos 5–6 % visų regiono žemės ūkio naudmenų ploto, Lietuvoje – atitinkamai 53 % ir 6 %. Taigi, atkūrę hidrologinį režimą vos 6 % žemės ūkio naudmenų ploto ir juose taikydami pelkininkystės priemones, šalies mastu išvengtume net 53 % žemės ūkio sektoriaus sukeliamų ŠESD emisijų. Tai gana reikšmingi skaičiai siekiant ambicingų ir kartu daug iššūkių keliančių Europos žaliojo kurso tikslų įgyvendinimo.
Pelkininkystės, kaip ūkininkavimo galimybės, idėjos autorius, vienas žymiausių Europos ir pasaulio pelkių tyrėjų ir pradininkas Greifsvaldo universiteto (Vokietija) profesorius dr. Hans Joosten teigia, kad ypač daug ŠESD emisijų kyla iš ariamų nusausintų durpynų.
Vidutinių platumų klimato sąlygomis iš nusausintuose durpiniuose dirvožemiuose auginamų bulvių lauko išskiria net 37 t CO2e/ha per metus, o tai prilygsta emisijoms, kurias išskiria vidutinės klasės lengvasis automobilis, nuvažiavęs net 185 000 km. Ar tai yra daug ar mažai? Pasirodo, kad išskirdami tokias emisijas galime „sėkmingai apvažiuoti“ Žemės rutulį net 4,6 karto. Analogiškuose dirvožemiuose įrengtos daugiametės pievos išskiria kiek mažiau emisijų – 29 t CO2e/ha per metus ir prilygsta emisijoms, išskirtoms įveikus 145 000 km. Tad net ir minimaliai pakeitus ūkininkavimo įpročius kelionę aplink pusiaują pavyktų gerokai „patrumpinti“, o neigiamą poveikį klimatui – sumažinti. Laikantis pelkininkystės principų, emisijas galima sumažinti iki 5–8 t CO2e/ha per metus.
Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo ekspertė dr. Jūratė Sendžikaitė retoriškai klausia "ar esame pasiryžę keisti iki šiol finansinį saugumą garantavusius, bet nuolatinę atmosferos ir vandens taršą kėlusius tradicinio ūkininkavimo įpročius? Toks ūkininkavimas netolimoje ateityje neabejotinai bus apmokestintas kaip ir kiekviena tarši veikla, įmonė ar taršus automobilis, o ne skatinamas išmokomis. Kol kas vis dar yra mokamos išmokos už klimato kaitą skatinantį ūkininkavimą nusausintuose durpiniuose dirvožemiuose. Ar tai teisinga? Juk sveika ir pažangi visuomenė turi remti principą – „teršėjas privalo sumokėti už padarytą žalą“, o ne gauti finansinę paramą už taršią veiklą!“
Prisiminkime seną Amerikos indėnų patarlę, kuri nusako ne tik mūsų asmeninio buvimo Žemėje laikinumą, bet ir mūsų veiklos pasekmių ilgaamžiškumą „Mes nepaveldime Žemės iš savo protėvių, mes ją skolinamės iš savo vaikų". Taigi, mes turime imtis veiksmų, jei norime ateities kartoms perduoti pasaulį su sveika aplinka, t. y. pasaulį kuriame dar galima gyventi, o ne leistis į tarpgalaktines keliones ieškoti kitos planetos, kurią toliau galėtume sėkmingai išnaudoti...
Pokyčiai visuomenės mąstyme ir ūkininkavime neišvengiami
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos remiamo projekto “Aplinkosauginių NVO pajėgumų didinimas, siekiant efektyviai dalyvauti anglies pėdsako kompensavimo mechanizmų diegimo ir taikymo procesuose Lietuvoje” vadovė Kristina Dapkūnienė pažymi, kad tik pakeitę įsisenėjusį tradicinį mąstymą, t. y. pasirinkdami klimatui palankesnius ūkininkavimo būdus, galime sumažinti žemės ūkio sektoriaus indėlį į „klimato šiltėjimo katilo kurstymą“.
Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo ekspertas dr. Leonas Jarašius pastebi, kad „atsisakydami arimo durpiniuose dirvožemiuose ir juose įveisdami daugiametes pievas galime pasiekti keletą tikslų: sumažinti ŠESD emisijas, prisidėti prie vidaus vandenų kokybės gerinimo (pelkės ir daugiametės pievos – neabejotinai natūralus ir itin veiksmingas biofiltras, ypač intensyvios žemdirbystės regionuose), užauginti biomasę, tinkamą pašarų, pakratų, biokuro ar naujos kartos ekologiškų statybinių medžiagų gamybai“. Dar vienas svarbus aspektas – tai padėtų spręsti pastaraisiais metais daug diskusijų tarp ūkininkų, žemės ūkio ir aplinkos ministerijų specialistų iškilusią dilemą – Lietuvos nesugebėjimą įvykdyti įsipareigojimus Europos Sąjungai išsaugoti daugiametes pievas. Kartais sprendimai yra šalia, kartais jie atrodo skausmingi konkrečiam ūkininkui, bet požiūris tradicinį ūkininkavimą jau turi keistis. Kodėl gi netapus vienais iš pirmųjų organinės anglies ūkininkų (anglų k. Carbon Farmers) ir biologinės įvairovės apsaugos žemės ūkio paskirties žemėse ambasadoriais. Tai lengviausiai pasiekiama stambiems ūkininkams, kurių ūkyje esama tiek durpinių, tiek ir mineralinių dirvožemių. Mineraliniai dirvožemiai – idealūs tradicinei žemdirbystei, na, o durpiniai turėtų būti skirti inovatyviajai pelkininkystei.
Pelkininkystės skatinimui būtina valstybės parama
Durpinių dirvožemių šeimininkams – ūkininkams ir miškų savininkams – patiems keisti ūkininkavimo įpročius yra sunku. Norint pereiti prie klimatui nekenksmingo drėgnų durpinių dirvožemių naudojimo, ūkininkams neabejotinai reikalinga valstybės, Europos Sąjungos parama ir visuomenės palaikymas. Jan Peters, Michaelio Zukovo fondo (Vokietija) vykdomasis direktorius sako, kad “perėjimas iš sausinimu pagrįsto žemės ūkio į pelkininkystę yra gana brangus. Reikalingos investicijos melioracijos griovių tvenkimui, svarbu sustabdyti vandens pumpavimą, kitais principais reguliuoti vandens lygį. Visa tai ypač pradžioje reikalauja investicijų”. Dabartiniu etapu investicijų poreikis reikalingas visuose pelkininkystės etapuose – nuo augalų auginimo, biomasės rinkimo, transportavimo ir saugojimo iki perdirbimo. Jan Peters tęsia, kad „Pelkininkystė kaip alternatyva tradiciniam ūkininkavimui kol kas nėra pakankamai išvystyta ir patraukli, todėl ją reiktų derinti su pajamomis, gautomis iš anglies kreditų arba anglies ūkininkavimo. Tačiau kol kas ir prekyba anglies kreditais Europoje žengia tik pirmuosius žingsnius”. Suteikta finansinė parama ūkininkui palengvintų sąlygas auginti atsinaujinančią pelkininkystės biomasę, kurią galima naudoti anglies dioksido neišskiriantiems ar net anglies dioksidą kaupiantiems produktams gaminti maisto, statybos ar energetikos sektoriuose.
Neabejotinai valstybė, siekdama Europos žaliojo kurso tikslų įgyvendinimo, turi skirti dėmesį ūkininkų švietimui, nes nežinojimas skatina visuomenės susipriešinimą ir tampa kliūtimi pažangai. Konkreti Europos Sąjungos bei nacionalinio biudžeto parama padėtų ūkininkams žengti pirmuosius žingsnius ūkininkavimo šlapiuose durpiniuose dirvožemiuose, t. y. pelkininkystės link. Sėkmingai veiklai reikia ne tik atkurti gruntinį vandens lygį, bet ir turėti teritorijos priežiūrai tinkamą techniką, parinkti prie perteklinių drėgmės sąlygų augti prisitaikiusius augalus (pvz., nendrinį dryžutį, paprastąją nendrę, švendrus, viksvas, kiminus ir kt.), įkurti juodalksnių plantacijas. Dauguma šių pelkininkystei tinkamų augalų turėtų papildyti nacionalinį remiamų augalų, kuriuos auginat galima siekti gauti išmoką, rūšių sąrašą bei informuoti ūkininkus apie tokių augalų auginimo ypatumus, sudaryti galimybę užaugintą biomasę parduoti pelkininkystės produkcijos gamintojams ir naudotojams.
Pelkininkystė suteikia naujas galimybes
2022 m. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija pateikė šlapynių atkūrimo projektų, kurie bus finansuojami RRF (Recovery and Resilience Facility, liet. k. Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės) lėšomis, tvarkos aprašą. 8 tūkst. ha šlapynių atkūrimui žemės ūkyje naudojamuose nusausintuose durpžemiuose numatyta skirti 16 mln. eurų (iki 2026 m.). Atkurtuose plotuose galės vykti ūkinė veikla, kuri nekenkia šlapynės išsaugojimui, pavyzdžiui, šienaujant ar ganant gyvulius, kai tam yra palankios sąlygos. Ministerijos pareiškime rašoma, kad „apie 40 proc. durpžemių yra naudojama žemės ūkyje, 95 proc. iš jų – nusausinti. Nacionalinės ŠESD apskaitos duomenimis, 2020 metais emisijos iš organinių dirvožemių (durpžemių) siekė 495 tūkst. tonų anglies dvideginio ekvivalento, o tai sudarė daugiau nei 10 proc. visų 2020 m. žemės ūkio sektoriaus emisijų. Tad investicijos į šlapynių atkūrimą prisidės prie šalies žemės ūkio sektoriui keliamo tikslo sumažinti ŠESD emisijas 11 proc., palyginti su 2005 metų lygiu“.
Ūkininkai, pasitelkę pelkininkystės principus, turi realią galimybę sumažinti neigiamą durpiniuose dirvožemiuose vykdomos ūkinės veiklos poveikį klimatui ir išsaugoti išlikusią durpių klodo storymę. Užsienio šalyse nendrių, viksvų, alksnių, kiminų ir kitų pelkinių augalų biomasė vertinama kaip atsinaujinantys ištekliai, kuriuos galima naudoti pašarų, naujos kartos ir tradicinių statybinių medžiagų (konstrukcinių, garso ir šilumos izoliacinių plokščių, izoliacinių užpildų, nendrinių stogų dangos ir kt.) gamybai, energetinėms reikmėms (biodujų gamybai, tiesioginiam deginimui biokuro katiluose), maisto ir farmacijos pramonėse (spanguolės, saulašarės), amatininkystėje ir kt.
Pelkininkystės produktų pavyzdžiai
XXI amžius Europos visuomenei kelia naujus iššūkius, bet suteikia naujas galimybes. Ūkininkavimas drėgnuose ir permirkusiuose durpiniuose dirvožemiuose gali būti naudingas ūkininkams, klimatui ir biologinei įvairovei.
Jūratės Sendžikaitės, Žydrūno Sinkevičiaus ir Nerijaus Zableckio nuotraukos
Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą "Aplinkosauginių NVO pajėgumų didinimas, siekiant efektyviai dalyvauti anglies pėdsako kompensavimo mechanizmų diegimo ir taikymo procesuose Lietuvoje”.
Projektą remia Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Straipsnyje naudota tarptautinio projekto „EUKI – pelkininkystės plėtra žemės ūkyje Baltijos šalyse“ medžiaga.
