N. Zableckis: “Pelkės pasienio teritorijoje turi skandinti priešo tankus“

N. Zableckis

Kiek yra būdų, kuriais galime ginti Lietuvos sausumos sieną nuo agresoriaus iš rytų? „Ežiai“, „drakono dantys“, prieštankinės ir priešpėstinės minos – turbūt tokios kontrmobilumo priemonės pirmos ateis į galvą. Tačiau yra ir dar viena – gamtinis barjeras, Lietuvą saugojęs nuo priešo visais istoriniais laikais. Tai pelkės. Tos pačios pelkės, kurios sovietmečiu buvo itin agresyviai nusausintos, ir kurios šiandien taip labai praverstų, klampinant ruso tankus. 

Kad tankai puikiai skęsta pelkėse, šį pavasarį buvome prisiminę, tiesa – trumpam. Tuo metu Vakarų Europoje jau cirkuliuoja raginimai atkurti „vandens sieną“ – pafrontės valstybių pelkes pasienio su agresoriumi teritorijose. Mokslininkai sako – Ukrainos kare gamtiniai barjerai, ypač pelkės, groja jei ne pirmu, tai antru smuiku. Lietuvos istorinės kronikos jiems pritaria – ir į lietuviškas pelkes buvo įviliotas ir jų dugnan nugrimzdo ne vienas Lietuvos priešas. 

Invazijos į Ukrainą pradžios laikas 2022 m. vasario mėnesį buvo pasirinktas ne atsitiktinai – žiemos metas yra vienintelis laikas, kai susidaro įšalas ir reikiamos sąlygos Rusijos ginkluotosioms pajėgoms įveikti Polesę (ukr. Полісся) – teritoriją, gausią šlapynių – Šiaurės Ukrainoje, ir pasiekti Kijivą. Likusiąją metų dalį šios teritorijos yra sunkiai įveikiamos kariniams daliniams ir visai neįveikiamos karinei sunkiasvorei technikai.

Ką tai reiškia? Kad “vandens siena” stipriai susiaurina teritoriją, per kurią gali bandyti veržtis priešas. Pelkėtos vietovės yra nepraeinamos ir įveiktos gali būti tik įšalo metu. Vadinasi, jei bus norima vykdyti puolimą per pelkes, tam bus labai trumpas galimybių langas – viduržiemis. Vykstant klimato kaitai ir žiemoms šylant, įšalo laikotarpis gali tapti visai trumpas arba jo net nebeliks. Yra ir daugiau privalumų – tokia siena nesugrius, priešingai – natūralios pelkės yra praktiškai neįveikiamos, o laikui bėgant, jų klampumas tik didėja. Tai kodėl, kai sienų statyba jau virto politinių pažadų trendu, Lietuvoje negirdime diskusijų apie pelkių atkūrimą gynybos tikslais. 

Gamta yra svarbus įrankis krašto gynybai. Valstybes istoriškai saugojo gamtiniai barjerai – kalnai, dykumos, upės ir ežerai, ledynai ir uolos. Skirtumas tik tas, kad kalnai ir šiandien tebestūkso, plačios upės tebeteka, dykumos tebeplyti – šalys ir toliau tą išnaudoja gynybai. Deja, Lietuvoje yra kitaip: mes seniai sunaikinome savo pagrindinį gamtinį barjerą – pelkes. 

Per sausinimo laikotarpį netekome didžiosios dalies – 75 proc. Lietuvos pelkių. Daugiau nei du trečdaliai visų Lietuvos pelkių buvo melioruotos, pažeistos ar visai sunaikintos. Prie to labiausiai prisidėjo sovietmečio laikotarpis. Dabar esame įsipareigoję jas atkurti – tą numato ir Europos Sąjungos priimtas Gamtos atkūrimo reglamentas. Per artimiausius penkerius metus, pagal įsipareigojimus turime atkurti 40 tūkst. hektarų pelkių, o iki 2050-ųjų – daugiau nei 60 tūkst. hektarų.  

Peržiūrėjome duomenis ir sakome – Lietuvai reikia pradėti atkurti greičiau, ir pradėti nuo pasienyje esančių teritorijų.Nauda bus keleriopa, nuo aplinkosauginių įsipareigojimų įgyvendinimo, iki naudos gynybai. 

Pirma, Lietuvos-Baltarusijos pasienio ruože, įskaitant buferinę zoną, „vandens siena“ galėtume uždengti 59 tūkst. hektarų teritoriją. Dabar daugiau nei pusė šio ploto yra pelkės, kurios buvo paveiktos sausinimo.  

Antra, tai biologinės įvairovės atkūrimas – namų sugrąžinimas nykstančioms paukščių, roplių, augalų rūšims. Dabar dešimtys jų yra įtraukti į Lietuvos raudonąją knygą – sunaikinę pelkines buveines, negrįžtamai naikinome ir visą jose gyvenusią gyvybę. 

Trečia, laimime naudos žmogui – nes pelkės saugo nuo gaisrų plitimo, sugeria potvynių vandenis, absorbuoja CO2 ir taip padeda švelninti klimato kaitą. Pelkių atkūrimas yra viena veiksmingiausių ir kartu viena mažiausiai išnaudotų galimybių kovoti su šiltnamio efektu ir jo pasekmėmis. 

Jeigu pelkes vienaip ar kitaip turėsime Lietuvoje atkurti, kodėl gi nepradėjus nuo pasienio su agresoriumi?