Ramsaro konvencija
1971 m. Ramsaro mieste (Irane) 18-ka pasaulio valstybių pasirašė tarptautinę sutartį – Ramsaro konvenciją (Jungtinių Tautų Konvencija dėl pelkių, turinčių tarptautinę reikšmę, ypač vandens ir pelkių paukščių apsaugai), kuria įsipareigojo saugoti ir atsakingai naudoti pasaulio pelkes ir kitas šlapynes. Šiandien šią sutartį pasirašiusiųjų sąraše yra 172 šalys, pasiryžusios pelkes ne tik saugoti ir tvariai naudoti, bet ir jas atkurti. Iš viso pasaulyje yra daugiau kaip 2400 Ramsaro vietovių, kartu užimančių daugiau kaip 2,5 mln. km² plotą.
Lietuva šią konvenciją ratifikavo 1993 m. Lietuvoje turime 7-nias pasauliniu mastu pripažintas Ramsaro vietoves: Žuvinto biosferos rezervatą, Čepkelių, Kamanų ir Viešvilės gamtinius rezervatus, Nemuno deltos regioninį parką, Girutiškio pelkę ir Adutiškio-Svylos-Birvėtos pelkių kompleksą.
Deja, vien sutarties pasirašymas ir paskelbtas saugomos teritorijos statusas ne visada užtikrina gerą šlapynių būklę ir tinkamą jų apsaugą. Ir ne tik tarptautiniu ar valstybiniu mastu pripažintos šlapynės yra vertos išlikti. Svarbu, kad jų gera būkle, o esant galimybei – ir atkūrimu rūpintųsi ne tik saugomų teritorijų darbuotojai, bet ir žemių savininkai bei valdytojai, ne tik gamtosaugininkai, bet ir vykdomosios valdžios atstovai, ne tik į pelkę užklydęs praeivis, bet ir atsakingo verslo atstovai, svarbu kad mokėtume patys atsakingai elgtis gamtoje ir savo pavyzdžiu mokytume savo vaikus.
Šlapynės ir žmogaus gerovė
Pasaulinė gamtos apsaugos organizacija ir Ramsaro konvencijos sekretoriatas kasmet skelbia naują Tarptautinės pelkių dienos temą. 2024-aisiais ji skirta Šlapynėms ir žmogaus gerovei – Gyvybės pynei: pelkei ir žmogui.
Šlapynės – natūralios arba dirbtinės, nuolat vandens apsemtos ar periodiškai užliejamos teritorijos (pelkės, ežerai, upės ir jų deltos, lagūnos, vandenynų ir jūrų pakrančių vandens telkiniai ir kt.), kurių gylis atoslūgių metu neviršija 6 metrų). Vanduo jose gali būti stovintis arba tekantis, gėlas, apysūris ar sūrus. Šlapynės – pereinamoji grandis tarp vandens ir sausumos ekosistemų. Daugiau su šia tema susijusių terminų rasite čia.
Šlapynės – vienos vertingiausių ekosistemų mūsų planetoje, teikiančių daugybę ekosisteminių paslaugų, kurios svarbios ne tik kiekvieno iš mūsų gyvenime, bet ir būtinos žmonijos gerovei kurti bei palaikyti. Neatsitiktinai upių slėniai ir pakrančių lygumos su gausiomis pelkėmis ir kitomis šlapynėmis buvo civilizacijų lopšiais ir jų vystymosi centrais. Istorijos bėgyje šlapynių ir žmonių gyvenimai tampriai susijo – žmonėms šios produktyvių ekosistemos tapo svarbiu pragyvenimo ir įkvėpimo šaltiniu.
Vis tobulėjantys technologiniai įgūdžiai mums gali sukelti klaidinantį įspūdį, kad mes galime "užkariauti" ir kontroliuoti gamtą, tačiau pastaruoju metu stebima vis daugiau gamtinių katastrofų (sausrų, potvynių, nuošliaužų, audrų ir kt.), kurių daugelio priežastis – netvarus žemės ir vandens išteklių naudojimas – rodo ką kita. Tikrovė tokia, kad mes vis dar esame itin priklausomi nuo tinkamai veikiančių ekosistemų, būtent jos ir sukuria mums palankias sąlygas išgyventi. Šlapynės yra mūsų gamtos turtų dalis. Pasauliniu mastu jos mums teikia gausybę ekosisteminių paslaugų, kurių vertė siekia trilijonus JAV dolerių, ir tai – visiškai nemokamai. Tačiau būtent dėl to, kad yra nemokamos – jos yra nevertinamos.
O juk sveikos šlapynės mums teikia daugybę ekosisteminių paslaugų: švelnina klimato kaitą, lengvina prisitaikymą prie jos, yra biologinės įvairovės saugyklos, kontroliuoja sausras ir potvynius, stabilizuoja kranto linijas (ypač vandenynų pakrantėse), apsaugo nuo audrų, sulaiko pasklidąją taršą, papildo požeminius vandenis, valo vandenį bei orą, teikia gausybę šlapynių produktų, yra daugelio kultūrų lopšys, puikus objektas poilsiui, turizmui, pažinimui ir t.t.
Nerimą kelia faktas, kad šlapynės ir jų teikiamos paslaugos nyksta sparčiau nei kitos ekosistemos. „Per pastaruosius 50 metų natūralios šlapynės pasaulyje nyksta tris kartus sparčiau nei miškai“, – skelbiama Ramsaro konvencijos sekretoriato ataskaitoje „Pasaulio šlapynių apžvalga“ (Global Wetland Outlook, 2018). Trumpalaikis privataus sektoriaus pelnas ir toliau skatina šlapynių naikinimą ir niokojimą visame pasaulyje. Sprendimus priimantys pareigūnai turi atsižvelgti į prarastas ilgalaikes pažeistų ar sunaikintų ekosistemų paslaugas ir užtikrinti, kad jų formuojama ir įgyvendinama politika bei teisės aktai padėtų atkurti gamtinę pusiausvyrą, pavyzdžiui, panaikinti valstybės subsidijas, kuriomis remiama šlapynių konversija.
Rebecca Rooney, pelkių ekologė ir Vaterlo universiteto docentė, teigia, kad "... turime tiek daug įrodymų apie pelkių vertę, tačiau su jomis elgiamės taip, tarsi jos būtų nesvarbios. Sunku jaustis, tarsi labai lėtai pralaiminčiam mūšį, ir taip metai iš metų, ir žinoti, kad mes jau nebegalime jų visų susigražinti...".
Mes turime ne tik suprasti šlapynių reikšmę ir indėlį gamtos ir žmonijos gyvenime, bet ir užtikrinti tvarų jų naudojimą išmintingai jas tvarkant, pasitelkti naujausius mokslo ir praktinės gamtosaugos pasiekimus bei sugebėti pritraukti investicijas, reikalingas šlapynėms išsaugoti ir atkurti.
Kiekviena šlapynė yra svarbi!
Kiekviena pastanga jas išsaugoti ir atkurti yra reikšminga!
Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą "Pelkių atkūrimo skatinimas darant poveikį teisėkūrai, didinant visuomenės sąmoningumą ir įtrauktį, siekiant šalies ŠESD emisijų sumažinimo" (PELKĖS KLIMATUI!).
Projektas finansuojamas Klimato kaitos programos lėšomis, kurią administruoja Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra.
Už straipsnio turinį atsako tik Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondas.
