top of page

Ar mums turi rūpėti nykstančių augalų apsauga Zarasuose?

Lapkričio viduryje pakvietėme zarasiškius ir Zarasų krašto svečius į gamtotvarkinę talką Zarasų ežero Didžiojoje saloje. Talkininkų dėka tikėjomės išgelbėti į saugomų rūšių sąrašą įtrauktą melsvąjį gencijoną ir atkurti jo išlikimui būtiną buveinę. Talkos metu iškirtome medelius ir krūmus dalyje savaiminėmis pušelėmis apaugusio sklypo, esančio Didžiosios saloje širdyje – hipodromo žiede. Pušelių išpjovimas paskatino suklusti vietos gyventojus, tačiau turime priminti, kad gamtoje saugomi ne tik medžiai, bet ne ką svarbiau yra išsaugoti ir nykstančių rūšių augalus, grybus bei gyvūnus, nes ir jie turi teisę išlikti.


Užmiršti nykstantys augalai

VšĮ „Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo“ direktorius Nerijus Zableckis pasakoja, kad nepaisant to, kad stipriai besikeičianti ir kasmet vis daugiau miestietiško kraštovaizdžio bruožų įgyjanti sala yra išlaikiusi įspūdingą biologinę įvairovę (tiek gamtinių buveinių, tiek ir rūšių atžvilgiu). Anot jo, saloje kiekvienas atras nuostabių gamtos kertelių, o žinovai – net ir saugomų ir labai charizmatiškų augalų bei gyvūnų rūšių.


Pastaraisiais metais Zarasų rajono savivaldybės administracijos pastangos nukreiptos lankytojų patogumui skirtos infrastruktūros gerinimui saloje, nuveikta ir nemažai gamtotvarkos darbų. Suprantama, kad dažniausiai aktualiausia tampa labiausiai visuomenei į akis krentančių gamtinių objektų – medžių – būklė, o kitos „savireklama“ negalinčios užsiimti retos ir kuklios rūšys neretai lieka nuošalyje. Viena iš jų melsvasis gencijonas – nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu saugoma augalų rūšis, įtraukta į Lietuvos ir kitų Europos valstybių saugomų rūšių sąrašus”, – teigia Nerijus Zableckis.


Zarasų ežero Didžiosios salos biologinė įvairovė

2020–2021 m. „Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo“ specialistai, įgyvendindami tarptautinį projektą „Vandens telkinių Latvijoje ir Lietuvoje ekologinių sąlygų pagerinimas“ (LLI-476 Save Past for the Future), atliko Zarasų ežero Didžiosios salos biologinės įvairovės, želdinių bei pavienių medžių inventorizavimą.


Trumpą apžvalgą apie šios salos gyvosios gamtos lobyną galite rasti dar 2021 m. vasarą mūsų tinklapyje publikuotoje žinutėje Džiuginanti Zarasų ežero Didžiosios salos biologinės įvairovės tyrimų medžiaga.


Nustatyta, jog sala pasižymi išskirtine biologine įvairove: gausu gamtinę brandą pasiekusių medžių, Europos Bendrijos svarbos buveinių bei saugomų rūšių. Viena tokių rūšių – melsvasis gencijonas, kurio augavietės identifikuotos centrinėje salos dalyje esančioje sausoje, savaiminės kilmės pušaitėmis užaugusioje buveinėje. Pastaruoju metu melsvojo gencijono populiacijos būklė nuolat blogėjo dėl šioje salos dalyje vis labiau įsigalinčio paprastosios pušies jaunuolyno, kurio šešėlyje nyksta paskutiniai šios saugomos rūšies individai.


Zarasiškio gamtos mokslų daktaro Stanislovo Sinkevičiaus duomenimis, šioje vietoje (hipodromo žiedo viduje) prieš 20–30 metų buvo nedidelis paaukštėjimas (apie 0,5 ha ploto), kurį stengdavosi išlaikyti atvirą, nes jis buvo priešais teisėjų tribūną (ji išlikusi ir šiandien). Iš šios pozicijos buvo patogu sekti žirgų startą kitoje hipodromo žiedo pusėje bei stebėti pačią lenktynių eigą. Ilgainiui šioje vietoje susiformavo atvira retažolė pieva su antroje vasaros pusėje kuklius melsvus žiedus keliančiais melsvaisiais gencijonais. Čia augo vos ne 400 žydinčių augalų! Taigi, vos prieš kelis dešimtmečius tai buvo pati didžiausia melsvųjų gencijonų augavietė ne tik Zarasų rajone, bet ir vienintelė žinoma šiaurės rytiniame Lietuvos pakraštyje!


Tai mūsų valstybės įstatymų ir tarptautiniais įsipareigojimais saugoma rūšis. Nors melsvojo gencijono populiacija Didžiojoje saloje vis dar sąlyginai gausi, tačiau augalai kasmet vis labiau skursta, vis labiau užgožiami sparčiai besistiepiančių pušaičių. Negaudami pakankamai šviesos šie saulės šviesą itin mėgstantys ir nuo jos priklausantys augalai skursta, mažėja žydinčių augalų, tad bendra populiacijos būklė sparčiai blogėja“, – pasakoja botanikė gamtos mokslų daktarė Jūratė Sendžikaitė.


Būtent melsvojo gencijono – retos ir charizmatiškos rūšies bei jos gyvybinės aplinkos apsaugai ir buvo skirta šių metų lapkričio 18 d. VšĮ „Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo“ ir projekto partnerių organizuota savanoriška talka. Talkos metu itin negausiam penkių dalyvių būreliui teko iškirsti didžiąją sumedėjusios augalijos (krūmus ir paprastosios pušies medelius) dalį beveik 0,5 ha plote, kad melsvojo gencijono augimvietėje vegetacijos laikotarpiu nestigtų šviesos ir šilumos. Tai leis šiems augalams sustiprėti, sėkmingai žydėti ir sunokinti sėklas.


Ar turime jaustis atsakingi už retų rūšių išsaugojimą?

Neabejotina, kad gamtos objektų apsauga ir jų likimas rūpi ne tik gamtosaugininkams bei mokslininkams, bet ir plačiai visuomenei, pastebi dr. Jūratė Sendžikaitė. „Deja vietos bendruomenė vis dar apie tai mažai informuota apie jų aplinkoje esančias mažąsias gamtos vertybes. Kartais mums – plačiajai visuomenei – pristinga gamtosauginių žinių arba jos užgožiamos minties – saugok kiekvieną medelį, o visos kita aplink yra tik nereikalingos „piktžolės“. Mums visiems vis dar stinga gamtosauginių žinių ir supratimo, kad apsaugos vertas net ir šis augalėlis, kuris tarsi lakmuso popierėlis atskleidžia ne tik buveinės ir visos mus supančios gamtos būklę. Ir tai tikrai ne nieko neverta „piktžolė“, o rūšis, kurios buvimu gali didžiuotis Zarasų miestas, juk ir ne kiekvienas miestas Lietuvoje tuo gali tuo pasigirti.


Niekas net neabejoja, kad reikia saugoti Zarasų rajono garsenybę – senolį Stelmužės ąžuolą bei brandžius medžius (jei tik jie dėl savo būklės nekelia grėsmės žmonėms) ir miškus. Lietuviui visada buvo svarbus medis. Ir nebūtinai tik ąžuolas ar liepa-motinėlė – liaudies dainose apdainuoti ir legendomis apipinti. Bet ar visada susimastome apie mažąjį mūsų krašto lobyną – taip pat teisę išlikti turinčius žolinius augalus, vabzdžius, grybus ir kitą biologinę įvairovę, ypač tuos, kurių buveinės dėl žmogaus kaltės sparčiai nyksta? Taigi, ar nacionaliniu ir Europos mastu saugomas kuklus augalas melsvasis gencijonas yra tikrai vertas išlikti Zarasų žemėje?“, – kelia klausimus gamtos mokslų daktaras Leonas Jarašius.


Kad melsvojo gencijono išlikimas svarbus, pritaria ir atsakomybę biologinės įvairovės apsaugai jaučianti Zarasų rajono savivaldybės administracija, suteikusi leidimą talkos organizavimui. Buvo suderinta tvarkyma zona (salos centrinėje dalyje esančio „hipodromo žiedo“ viduje esant melsvojo gencijono augavietė) ir veiklos. Savivaldybė įsipareigojo iš tvarkomos teritorijos išvežti talkos metu nupjautą medieną, šakas ir kitą biomasę. Talkininkų pastangomis buvo atvertos erdvės ir kitų retų bei apyrečių žolinių augalų rūšių – lietuviškųjų „orchidėjų“ – baltijinių gegūnių ir kiaušininių dviguonių bei sporinių induočių – vienalapės driežlielės ir paprastojo varpenio – populiacijoms klestėti. Tai dar viena Zarasų ežero Didžiosios salos gamtos lobyno dalis.


Galvojame apie teritorijos ateitį

Net neabejojame - mūsų partnerė Zarasų rajono savivaldybės administracija pasirūpins, kad:

  • išpjauta mediena ir šakos būtų laiku išgabenti iš teritorijos;

  • suras galimybę šią atvertą erdvę kasmet vėlyvai (rugpjūčio mėn.) šienauti, kol atsigaus daugelį metų pušų šešėlio slopintų melsvųjų gencijonų sveikata, o atsikurianti pieva žavės salos lankytojus spalvingų žiedų gausa!;

  • visuomenę pakvies į talką kitų mūsų anksčiau minėtų charizmatiškų rūšių apsaugai;

  • nepamirš, kad hipodromo žiedo pakraščio juostą (2–3 m pločio), užkariaujamą kitų augalų rūšių draugystės itin nemėgstančius lendrūnus būtina bent 2–3 kartus per vegetacijos laikotarpį nušienauti, nes... kitaip jie negailestingai užkariaus vis didesnius ir didesnius plotus (tokios invazijos jau liūdina ne vieną Europos šalį)...


Jūratės Sendžikaitės, Mindaugos Rylos, Nerijaus Zableckio

ir Kristinos Dapkūnienės nuotraukos



Projektas “Vandens telkinių Latvijoje ir Lietuvoje ekologinių sąlygų pagerinimas” („LLI-476 Išsaugok praeitį ateičiai“ ) 2014–2020 m. Interreg V-A Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programa. Projekto bendra vertė – 1 030 848,12 Eur, iš jų – bendrasis Europos regioninės plėtros fondo finansavimas – 876 220,89 Eur.


Projekto tikslas – padidinti organizacijų, dalyvaujančių istorinių parkų atkūrimo ir jų priežiūros veiklose, pajėgumus Šiaurės Rytų Lietuvos ir Latgalos regionuose pasitelkiant modernias ir plačiai apimančias teritorijų tvarkymo nuostatas, apjungiančias istorines, gamtos ir biologinės įvairovės bei kaimiškojo kraštovaizdžio vertybes ir aspektus.​


Informacija parengta naudojant Europos Sąjungos finansinę paramą.

Už turinį atsako VĮ Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondas. Straipsnio turinys nebūtinai atitinka oficialią Europos Sąjungos poziciją.


Programos tinklapis www.latlit.eu.

ES tinklapis www.europa.eu.


154 peržiūros0 komentarų
bottom of page