Tarptautinis simpoziumas gamtoje "WETBEINGS. Aukštumala – menas, mokslas ir pasakojimai"

2025 m. gegužės 31 d. – birželio 2 d. Nemuno deltoje, Aukštumalos aukštapelkės aplinkoje, vyko tarptautinis simpoziumas gamtoje „WETBEINGS. Aukštumala – menas, mokslas ir pasakojimai“. Pirmoji pasaulyje moderniojo mokslo studija apie aukštapelkes – Prūsijos botaniko Karlo Alberto Vėberio monografija (Carl Albert Weber, 1902) apie Aukštumalos ir kitas Žemės aukštapelkes – paskatino WETBEINGS projekto ir šio simpoziumo užgimimą. Tad renginys ir vyko monografijoje aprašytos Aukštumalos pelkės prieglobstyje, kviečiančiame patirti aukštapelkę kaip gyvąjį gamtos archyvą, sudėtingą gamtos ir žmogaus santykių metraštį – erdvę, kurioje įsikūnija įvairiausios paslaptys ir patirtys, mokslo žinios bei susipina aplinkosauginės ir socialinės gijos.

Tarptautinis renginys subūrė mokslo, meno, gamtosaugos ir pelkėms neabejingų žmonių bei vietos bendruomenių atstovus, besidominčius pelkių pasaulio paslaptimis. Simpoziumas surengtas įgyvendinant tarptautinį projektą „WETBEINGS. Aukštumala – gyvasis pelkių pasaulis, pasakojimai ir rūpestis“, atliepiant pasaulinį susirūpinimą dėl pelkių ir durpynų likimo, išreikštą Venecijos susitarime (2022 m. birželio 2 d.).

WETBEINGS žvelgia į Aukštumalą kaip istorinę atmintį ir dvasią turintį bei ateitį kuriantį organizmą, kviečiantį mus atsisakyti tik į žmogų orientuotų patyrimų ir kartu pajusti pelkių jautrumą, medžiagiškumą ir prasmę. Aukštumalos durpių sluoksniuose glūdintys gamtos ir protėvių gyvenimo archyvai atsiskleidžia per pasakojimus ir asmeninę patirtį, o gamtos atkūrimo stebuklas padės išgydyti ne tik fizines pelkės žaizdas, bet ir jos bei žmogaus sielas.

Simpoziumo dalyviai iš Lietuvos, Vokietijos, Olandijos, Šveicarijos ir Rumunijos turėjo galimybę pasinerti į magišką Aukštumalos (vietos gyventojų vadinamos Aukštumale) aukštapelkės pasaulį – gyvąjį gamtos archyvą, kuriame atsispindi gamtos ir žmogaus santykių istorija. Tai erdvė, kupina paslapčių ir patirčių, kur susipina ekologinės ir socialinės gijos, atveriančios naujas pažinimo ir atradimų galimybes, kai iš nepaprasto, bet itin pažeidžiamo Aukštumalos aukštapelkės pasaulio iškyla „senos ir naujos istorijos – pasakojimai, kurie gali tapti gydančiu eliksyru mūsų silpstančiam ryšiui su žeme.“ WETBEINGS kvietė įsiklausyti į vandens, samanų ir atminties balsus, įsitraukti į meno dirbtuves, dalyvauti archeologinėje ir gamtinės ekskursijose, pokalbiuose, pasirodymuose ir net... ceremonijose, tirti aukštapelkės praeitį ir ekologinę atmintį, pažinti aplinkos ir kultūros objektų apsaugos ir atkūrimo praktikas bei pelkių ekosistemų gamtinę ir socialinę reikšmę. Čia žmonės, gamtiškos ir antgamtiškos kilmės būtybės susilieja su pelke – jos praeitimi, dabartimi ir ateitimi, atverdamos naujus pažinimo klodus...

Simpoziumo organizatoriai ir svečiai pasirinko po vieną jiems artimą būtybę („Wetbeing“), simbolizuojančią pelkes ir jų asmeninį ryšį su šia paslaptinga ekosistema. Tai galėjo būti tikras ar mitinis augalas (nendrė, kiminas, saulašarė), gyvūnas (briedis, žaltys, vėžlys, žąsis, laumžirgis) ar grybas, gamtos reiškinys (vėjas, lietus, rūkas, migla), mitinė esybė (žaltvykslė ar pelkių dvasia), sąvoka (ekosistema, atkūrimas) ar jausmas (ramybė, atpalaidavimas). Pasirinkta būtybė ar reiškinys lydėjo dalyvius viso renginio metu, skatindami juos permąstyti santykį su gamta ir žengti į naują pažinimo erdvę.

Renginio programa

WETBEINGS simpoziumo programa 2025.pdf

Atsisiųsti PDF • 519KB

Renginio šeiminkai ir svečiai:

Aio FREI (Ciurichas, Šveicarija) su Beržiniu pinteniu–Fomitopsis betulina

Aio domisi nebinarinio garso meno kūrimu ir garso tyrimais bei grafikos dizainu. Sąveikoje su Aukštumalos durpyno nuogulų formacijomis ir žemiškaisiais bendrakeleiviais Aio sukurė švelnią garso litologiją: subtilius žemės virpesius, trapius akmens tembrus, mezolito laikotarpio gyvenvietės artefaktų skambesį, smulkius uolienų byrėjimus, lėtą granuliuotą eroziją ir pelkines osciliacijas. Garso instaliacija „Nuosėdiniai šnabždesiai – garso dovana“ kvietė įsiklausyti į nedidelio beržynėlio, apsupto plačių durpių gavybos laukų, realybes ir disonansus. Subtiliai apgalvota mikrofonija sustiprino žemės garsų kompozicijas, leisdama prabilti subtiliems šnabždesiams, nuosėdų atminčiai ir gyvybės pulsui – išlikusiems nepaisant ekosistemos praradimo. Vidurinio mezolito laikotarpio artefaktai, rasti Aukštumaloje, tarsi sugrįžo į beržais apaugusią archeologinę vietovę – kaip titnago liudytojai, nešantys senųjų gyventojų energiją, atmintį ir garsus. Jų buvimas sužadina ir pagerbia protėvių gyvybės tėkmę šioje žemėje.

Andreas HABERL (paleoekologas, durpynų ekologas ir pelkininkystės ekspertas, Michaelio Zukovo fondas, Greifsvaldas, Vokietija) su Baliniu vėžliu–European Pond Turtle

Simpoziumo paleoekologinių ekskursijų „Aukštumalos gelmų istorijos ir stebuklai: ką apie praeitį ir dabartį mums pasakoja pelkių augalai, vandenys ir durpės – durpynų nuogulose slypi laikas ir erdvė“ ir " Durpynų sluoksniai erdvėje ir laike – kelionė laiku Aukštumalos ištakų link" metu Andreas geologiniu grąžtu atliko du durpių klodo gręžinius – 6,25 m gylio natūralioje pelkės dalyje ir 2,5 m gylio eksploatuojamame durpių karjere. Šie tyrimai leido atkurti pelkės vystymosi eigą ir aplinkos pokyčius, vykusius per tūkstantmečius. Andreaso pasakojimų dėka simpoziumo dalyviai galėjo pasijusti tarsi keliaujantys laiku: nuo senkančios lagūnos ar ledyninio ežero, žyminčio žemapelkės formavimosi pradžią, per lėtą aukštapelkės komplekso užgimimą, iki XIX a. pabaigoje prasidėjusio pelkės sukultūrinimo, nulėmusio intensyvų pelkės ir aplinkinių teritorijų sausinimą bei jau daugiau nei šimtmetį trunkančią durpių gavybą. Tyrinėdami pažintinio tako informacinį stendą, kuriame pateikta pelkės stratigrafija ir Lietuvos istorinių įvykių laiko juosta, dalyviai galėjo pasitelkti vaizduotę ir mintyse atkurti Aukštumalos formavimosi etapus, susietus su visuomenės raida Baltijos regione.

Aurelija MAKNYTĖ (Vilnius, Lietuva) su Bebru–Beaver

Aurelija – tarpdisciplininė menininkė, savo kūryboje jungianti archyvinę medžiagą ir gamtos objektus, suteikdama jiems naujas formas bei kontekstus. Pastaruoju metu ji daug dėmesio skiria gamtos ir kultūros santykių problematikai, domisi kraštovaizdžio transformacijomis mene – tiek laukinėje, tiek sukultūrintoje aplinkoje. Simpoziumo pavakarės pašnekesiuose „Bebrų pamokos – kraštovaizdžio partizanai sausinimo sistemų labirintuose“ menininkė kalbėjo apie bebrus – gyvūnus, savo veikla grąžinančius melioracijos pakeistam kraštovaizdžiui natūralesnę-gyvybingesnę būseną. Deja, jie dažnai vertinami gana kontraversiškai: nemėgstami žemdirbių ir sodininkų, nepageidaujami ten, kur žmogus siekia būti vieninteliu kraštovaizdžio autoriumi. Simpoziumo metu Aurelijos pravestų meninių dirbtuvių dalyviai, naudodami gamtoje rastus objektus, kūrė vaizdines kompozicijas bebrams – kaip meninę dedikaciją gamtiškojo kraštovaizdžio formuotojams.

Garsų poetė Yasmeen AL-QAISI (Institute for Multi-Species-Singing, Vokietija) su Kiminu–Peat Moss

pakvietė simpoziumo dalyvius įsilieti į Pelkių radijo kūrybinį procesą – gyvą, drėgną, garsais alsuojantį eksperimentą, kuriame kiekvienas galėjo atrasti sau artimą pelkės būtybę – WETBEING. Tai galėjo būti augalas, gyvūnas, gamtos reiškinys ar mistinė būtybė – bet kuri gyvybės forma, gimusi iš pelkės ir žmogaus vaizduotės. Šioms būtybėms buvo suteikiami balsai – per garsus, savitą kalbą, paukščių ir kitų gyvūnų balsus, augalų šnabždesius, braškėjimus, vėjo švilpimus, šnarėjimus, gurguliavimus... Visa tai – Aukštumalos kvėpavimas, jos pasakojimas, kurį dalyviai atrado savyje, klausydamiesi savęs ir greta esančių, klausydamiesi pačios pelkės, kurioje kiekvienas garsas tampa bendru balsu, o kiekviena tyla – kvietimu į dar gilesnį pažinimą ir klausymą. Dalyvių garsai pynėsi į bendrą audinį – garsų raštus, kurie atspindėjo tai, ką jie jau žinojo apie pelkę, ir tai, ką dar tikėjosi joje atrasti. Klausydamiesi Aukštumalos skleidžiamų garsų ir pasakojimų, mokėmės ne tik girdėti, bet ir jausti – įsileisti pelkės alsavimą į savo vaizduotę, į kūną, į balsą. Tokie klausymosi patyrimai siekė jutimiškai sujungti mus su pelke – gyva, kalbančia erdve, kurioje slypi nepažintos istorijos ir balsai, laukiantys, kol juos išgirsime.

Jeanna KOLESOVA (menininkė, kino kūrėja ir tyrėja, kuri savo kūryboje pinanti meninius tyrimus, praeities kraštovaizdžių atmintį ir spekuliatyvius pasakojimus, kviečiančius permąstyti žmogaus ryšį su aplinka, Berlynas, Vokietija) su Pelkių Dvasia–Swamp Spirit

Jeannos kūrybinis žvilgsnis nukreiptas į pelkes – durpynus, suvokiamus kaip gyvi archyvai, kurių „kultūrinimo“ procesai atskleidžia sovietinės informacijos kontrolę ir imperinių technologijų pėdsakus žmonių gyvenimuose bei sparčiai transformuojamame kraštovaizdyje. Renginio metu Jeanna pristatė savo naujausią projektą „In Zombie Fires“, kuriame nagrinėjamos bendros, tačiau skirtingos durpių gavybos istorijos Europoje – nuo Rusijos ir Baltijos šalių iki Suomijos ir Vokietijos. Dalyviai įsitraukė į atvirą pokalbį "Pelkių atmintis ir transformacija posovietinėje erdvėje – meninių tyrimų, aplinkos istorijos ir spekuliatyvaus pasakojimo sankirtos", kuriame išryškėjo sovietmečio durpių gavybos gyvenviečių kūrimo istorijos, besiformuojančios durpininkų bendruomenėms ir neišvengiamai kintančia gamtine aplinka.

Simpoziumo dalyvius Jeanna pakvietė ir į kraštovaizdžio suvokimo bei pažinimo dirbtuves „Žvelgti kitaip“, kuriose, pasitelkus įvairias priemones – didinamuosius stiklus, mikroskopus ar tiesiog pirštų galiukus – buvo tyrinėjami žemėlapiai, fotografijos ir kiti vizualiniai durpynus ir jų aplinką vaizduojantus dokumentai. Šių dirbtuvių tikslas – įžvelgti tai, kas iš pirmo žvilgsnio lieka nepastebėta, atverti detales, tekstūras ir pėdsakus, kurie byloja apie kraštovaizdžio daugiasluoksniškumą ir jo patyrimo galimybes.

Jūratė SENDŽIKAITĖ (gamtininkė, pelkių ekologinio atkūrimo ir gamtos apsaugos ekspertė, Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondas, Vilnius, Lietuva) su Saulašare–Sundew

Simpoziumo atidarymo metu Jūratė sugretino natūralią pelkių raidą su lietuvių etiologinėmis sakmėmis, pasakojančiomis apie pelkių kilmę – tarsi kviesdama įsiklausyti į kraštovaizdžio mitinę atmintį. Vėliau ji pakvietė dalyvius giliau pažinti gyvąją Aukštumalos augaliją, prisijungdama prie paleoekologinių ekskursijų, kurias vedė Andreas Haberl – kelionių, kuriose augalai tampa liudininkais ir pasakotojais. Renginio metu gamtininkė pristatė dvi kilnojamąsias parodas: „Pelkininkystės produktai: klimatui palankus ūkininkavimas šlapiuose ir durpiniuose dirvožemiuose“ bei „Mažinkime durpių naudojimą. Tvarios alternatyvos sodininkystėje“. Abi ekspozicijos kvietė permąstyti žmogaus veiklos pėdsakus pelkių ekosistemose ir ieškoti darnesnių būdų gyventi pelkių ritmu. Renginio pabaigoje Jūratė pakvietė dalyvius į nendrinių reketukų (sodų) rišimo dirbtuvėles – praktinį užsiėmimą, kuriame tradiciniai amatai susiliejo su šiuolaikiniu ekologiniu sąmoningumu, o rankų darbas tapo tylia meditacija.

Kim BODE su Kintančių kraštovaizdžių biuru–Bureau of Transitioning Landscapes ir

Dr. Dr. Kallia KEFALA (dizainas, paranormalios aplinkos tyrimai, Vokietija) su Dainėja

pakvietė renginio dalyvius į kūrybines dirbtuves, raginančias įsitraukti į ritualinį atnašavimą kintantiems kraštovaizdžiams. Simbolinės aukos buvo kuriamos iš natūralių medžiagų ir garsų: dainuojamų frazių, raudų, tekstų, eilėraščių, niūniavimo ar šnabždesių. Tai jautri galimybė užmegzti dėmesingą, kūnu išgyvenamą ryšį su pelkės gyva ir nuolat besikeičiančia prigimtimi. Dirbtuvės užbaigtos bendru dalijimosi ratu, kuriame sukurtos aukos – tiek medžiaginės, tiek balsinės – buvo pagerbtos ir su pagarba atnašautos pelkei. Tai – tylus gestas, atnaujinantis ryšį su gyvu gamtos archyvu, kuriame slypi ne tik ekologinė, bet ir emocinė atmintis.

Laima MAČĖNIENĖ (ūkininkė, kultūros paveldo puoselėtoja, Vabalai–Aukštumala, Lietuva) su Pelkiniu gailiu–Marsh Labrador Tea

Senųjų Vabalų kaimo gyventojų palikuonė Laima gyvena pelkės pakraštyje ir su pasididžiavimu vadina šį kampelį gražiausiu pasaulyje – vieta, kurią jos šeima brangina jau ištisas kartas. Simpoziumo metu ji pasidalino savo šeimos gyvenimo patirtimi, atmintimi, kasdienybe ir buitimi šalia garsiosios aukštapelkės. Laimos pasakojimas atskleidė svajonę – atkurti senelių pelkininkų sodybą pelkės pakraštyje, ne tik kaip gyvą šeimos istorijos ženklą, bet ir kaip dovaną – sodybą-pelkininkų muziejų, skirtą Nemuno deltos gyventojams ir svečiams.

Martyna ŠULSKUTĖ (socialinės antropologijos doktorantė, Vilniaus universitetas, Lietuva) su Baltąja Samana–White Moss

Viduryje durpių kasybos laukų, senojoje archeologinėje vietovėje, jaukiame beržynėlyje, Martyna pasakojo istoriją „Pelkės, prašančios vardų: Nematomųjų pripažinimo praktika“. Ji priminė, kad XX a. daugelis Lietuvos pelkių buvo ne tik nusausintos ar fiziškai sunaikintos, bet ir ištrintos iš mūsų akiračio – kartu su jų vardais, istorijomis ir šalia gyvenusiųjų atmintimi. Prieš leisdamiesi į kūrybinę kelionę, skirtą pamirštų pelkių vardų prikėlimui, dalyviai išgirdo tylų durpių kasybos sužaloto, tačiau dabar atkuriamo Baltosios Vokės durpyno balsą. Tai buvo ne tik pradžia, bet ir kvietimas prisiminti – švelnus mėginimas prikelti vardus iš užmaršties, kurie galbūt vis dar gyvena kažkur giliai: durpėse, atmintyje, o gal sapnuose...

Natallia GROM (biologijos mokytoja, Privati daugiakalbė mokykla Stembridge School, Vilnius, Lietuva) su Meldine nendrinuke–Aquatic warbler

Paskutinę pavasario pavakarę Natallia pakvietė į popieriaus gamybos iš nendrių dirbtuves. Užsiėmimo metu dalyviai sužinojo, kaip mokytojai kilo idėja gaminti nendrinį popierių, kokių medžiagų ir priemonių tam reikia, kaip formuojami popieriaus lapai, o taip pat apžiūrėjo nendrinio popieriaus eksponatus. Galiausiai kiekvienas dalyvis galėjo pats prisiliesti prie medžiagos virsmo ir pasigaminti savo nendrinio popieriaus lapą – neabejotiną šios pavakarės liudininką.

RE-PEAT (Tarptautinė jaunimo iniciatyva durpynų apsaugai ir teisingumui, Olandija) su Tikrąją žąsimi–Grey Goose

pakvietė dalyvius įsijausti į kūrybines dirbtuves „Daugiarūšių durpynų perspektyvų žemėlapiai – žmogiškojo pažinimo iššūkiai meninėmis ir mokslinėmis priemonėmis“. Pasitelkdami įvairius tyrimo ir vaizduotės įrankius – skirtingų laikmečių Aukštumalos žemėlapius, gamtos ir aerofotografines nuotraukas, paveikslus, padidinimo stiklus, nendrinį popierių ir kt. – dalyviai, įkvėpti aplinkos vaizdų, garsų ir kvapų, jutiminius įspūdžius vertė į netradicinius „žemėlapius“, kuriuos kūrė iš natūralių, lytėjimui jautrių medžiagų. Dirbtuvės skatino žaismingumą ir smalsumą, kviesdamos dalyvius atrasti pažinimo formas, kurios peržengia žmogaus centrinės žinojimo sistemos ribas. Kuriami žemėlapiai tapo ne tik jutiminiais atspindžiais, bet ir vaizduotės padiktuotomis istorijomis – atviromis interpretacijoms, dialogui ir naujam santykiui su pelkės daugiarūšiu pasauliu.

Suza HUSSE (Wetbeings projekto kuratorė, rašytoja, tyrėja, savo darbuose analizuojanti meną kaip terpę kolektyvinei refleksijai, politiniam jautrumui bei alternatyvių ateities scenarijų kūrimui, kolektyvas „Daugiagalvė Hydra“, Sensing Peat, Michaelio Zukovo fondas, Greifsvaldas, Vokietija) su Žalčiu–Grass Snake

Renginio atidarymui Suza pasirinko netikėtą dialogo formą su archajiška lietuvių liaudies pasaka „Eglė – žalčių karalienė“. Ši istorija lydėjo simpoziumo dalyvius nuo pirmųjų akimirkų natūraliausius bruožus išlaikiusioje Aukštumalos aukštapelkės dalyje, per apsilankymą archeologinėje vietovėje – durpių karjero širdyje, stovint ant senosios Vabalų kaimo sodybos pamatų, ir galiausiai per uždarymo akimirkas. Tai pasakojimas apie žmogaus ir roplio, žmogaus ir medžio virsmus, apie moters ir vyro santykius, šeimą, garbę, meilę ir ištikimybę, pasiaukojimą, drąsą ir bailumą. Šios temos persipina su Baltijos pajūrio ir Pamario gyvenimo ritmu, įsišaknija išskirtiniame kraštovaizdyje, kur mitas tampa kasdienybės dalimi.

Tomas RIMKUS (archeologas, mokslininkas, Klaipėdos universitetas, Lietuva) su Briedžiu–Moose

simpoziumo dalyvius pasitiko Aukštumalos (Lapalių) akmens amžiaus gyvenvietėje – vietovėje, iš visų pusių apsuptoje aktyvios durpių kasybos laukų. Archeologas pasakojo apie žmones, gyvenusius čia prieš 11 tūkstančių metų, ir pristatė jų gyvenimą liudijančius artefaktus. Žmonių ryšys su pelkėmis siekia seniausius laikus, tad Aukštumalos aukštapelkė – ne išimtis. Joje atrastos ir ištirtos trys laikinos gyvenvietės, datuojamos vėlyvojo ledynmečio pabaiga ir holoceno pradžia – laikotarpiu, žyminčiu reikšmingus aplinkos pokyčius ir Baltijos jūros transformacijos slenkstį. Lauko paskaitos metu buvo pristatyti archeologinių tyrimų rezultatai, daugiausia dėmesio skiriant senovinio kraštovaizdžio rekonstrukcijai. Dalyviai susipažino su archeologiniais radiniais, atskleidžiančiais priešistorinių įrankių gamybos technikas, žaliavų pasirinkimo strategijas ir tuometinių žmonių pragyvenimo būdus.

Vytautas EIGIRDAS (ekologas, ornitologas, paukščių žiedavimo specialistas, Ventės rago ornitologinė stotis, Lietuva) su Tikučiu – Wood Sandpiper

lydėjo simpoziumo dalyvius ekskusijų į gamtą metu, mokindamas atpažinti paukščių balsus ir atskleisdamas retųjų Aukštumalos pelkės sparnuočių istorijas – nuo dirvinių sėjikų ir plėšriųjų medšarkių iki nuolat virš aukštapelkės ratus sukančių paprastųjų jūrinių erelių.

Patyriminį simpoziumą organizavo Michaelio Zukovo fondo (Greifsvaldo pelkių centro partneris) meno ir tyrimų platforma ‘Sensing Peat’ (Greifsvaldas, Vokietija) ir Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondas (Lietuva), bendradarbiaujant su Allianz fondu (Vokietija). WETBEINGS palaiko Andrea von Braun fondas (Vokietija), Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų administracija (Lietuva) ir Nemuno deltos regioninio parko grupė (Lietuva).

PADĖKA:

Nuoširdžiai dėkojame UAB „Klasmann-Deilmann Šilutė“ vadovybei už suteiktą galimybę apsilankyti Aukštumalos (Lapalių) senovės gyvenvietėje, esančioje eksploatuojamo durpyno apsuptyje, bei Šilutės Hugo Šojaus muziejaus administracijai – už galimybę susipažinti su šioje archeologinėje vietovėje atrastais akmens amžiaus artefaktais.

Jūratės Sendžikaitės, Kim Bode ir Aio Frei nuotr.

Tarptautinis simpoziumas "WETBEINGS. Aukštumala – menas, mokslas ir pasakojimai", 2025