2022 m. rugsėjo 19–23 d. gausus būrys ūkininkų, durpynų savininkų, mokslininkų – pelkių tyrėjų, pelkių atkūrimo bei klimato kaitos švelninimo ekspertų, žurnalistų, sprendimų priėmėjų, atstovaujančių ministerijas bei saugomų teritorijų administracijas, žemės rūmų konsultavimo ar kitas tarnybas iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Airijos, Slovakijos bei Vengrijos dalyvavo mokomojoje išvykoje–seminare „Pažintinė pelkininkystės kelionė po durpynų turtingas Šiaurės Vokietijos federalines žemes“ ("Paludiculture Study Tour peatland rich federal states in Northern Germany"). Mokomoji išvyka skirta gilinti žinias, pasidalinti patirtimi pelkių apsaugos, racionalaus tvarkymo, biomasės panaudojimo, visuomenės ir atsakingų institucijų sąmoningumo pelkių apsaugos klausimais skatinimo srityje, palaikyti tarptautinius ir lokalius ryšius su pelkių apsaugos ir tvarkymo specialistais, vystyti naujus projektus.
Mokomosios išvykos–seminaro dalyviai
Nors tradicinis ūkininkavimas nusausintuose durpiniuose dirvožemiuose atrodo patogus ūkininkams, tačiau jis skatina klimato kaitą. Apskaičiuota, kad dėl intensyvaus ūkininkavimo tokiuose dirvožemiuose per metus į atmosferą išsiskiria net 53–71 % Baltijos šalių žemės ūkio sektoriaus ŠESD emisijų, nors tokios žemės užima vos 5–6 % visų regiono žemės ūkio naudmenų ploto, Lietuvoje – atitinkamai 53 % ir 6 %.
Tik pakeitę įsisenėjusį tradicinį mąstymą, t. y. pasirinkdami klimatui palankesnius ūkininkavimo būdus galime sumažinti žemės ūkio sektoriaus indėlį į „klimato šiltėjimo katilo kurstymą“. Bent jau pradžiai atsisakydami arimo durpiniuose dirvožemiuose ir juose įveisdami daugiametes pievas galime pasiekti keletą tikslų: sumažinti ŠESD emisijas, prisidėti prie vidaus vandenų kokybės gerinimo (pelkės ir daugiametės pievos – neabejotinai natūralus ir itin veiksmingas biofiltras), ruošti biomasės paruošas pašarų, pakratų, biokuro ar naujos kartos ekologiškų statybinių medžiagų gamybai.
Greifsvaldo pelkių centro (Vokietija) duomenimis iš nusausintų ariamų durpinių dirvožemių į atmosferą kasmet išsiskiria iki 37 t, iš daugiamečių pievų – 29 t CO2e iš hektaro per metus, kai ūkininkaujant šlapiuose durpiniuose dirvožemiuose ŠESD emisijos sumažėja iki 5–8 t CO2e iš hektaro per metus. Tai akivaizdus pelkininkystės pranašumas prieš tradicinį – sausinimu paremtą – ūkininkavimą durpiniuose dirvožemiuose siekiant mažinti mūsų šalies neigiamą poveikį klimatui.
Pelkininkystės teorija ir praktika Šiaurės Vokietijoje
Pluoštas ir medžiagos iš pelkininkystės biomasės
Pirmąją išvykos dieną Leibnizo žemės ūkio inžinerijos ir bioekonomikos instituto (Potsdamas, Vokietija) specialistai įvadinio seminaro „Pluoštas ir medžiagos iš pelkininkystės biomasės, rinkos perspektyvos ir perdirbimo masto didinimas“ metu dalyviams pristatė instituto veiklas, susijusias su žemės ūkio, maisto, pramonės ir energetikos sektorių suliejimu į biotechnologijomis pagrįstą žiedinę ekonomiką. Išvykos dalyviai aplankė biomasės perdirbimo cechą, kuriame atliekami biomasės panaudojimo galimybių tyrimai. Pristatytos šlapiuose durpiniuose dirvožemiuose užaugintos biomasės panaudojimo galimybės, t. y. instituto specialistų ir partnerių sukurti pelkininkystės produktų prototipai – statybinės (šilumos ir garso izoliacinės) ir baldų gamybai tinkamos plokštės, pakavimo medžiagos, popierius, vienkartiniai indai ir kt.
Azijiniai buivolai
Antroje dienos pusėje išvykos dalyviai aplankė netoliese esančią bandomąją teritoriją, kurioje atkurtas hidrologinis režimas, o atsikuriančioje šlapioje pievoje ganoma domestikuotų Azijinių buivolų banda (0,8–1,5 SG/ha). Azijiniai buivolai tinkami galvijai ūkininkaujant Vidurio Europos užliejamose pievose ir žemapelkėse, kuriose kitų galvijų ar arklių laikymas būtų problematiškas dėl itin didelio dirvos klampumo. Jie puikiai prisitaikę išlikti pusiau atvirame kraštovaizdyje, kuriame vyrauja vandens telkiniai, pakrantės, šlapių pievų ir sumedėjusios augalijos mozaika. Jie gali ganytis net ir prastos pašarinės vertės ganyklose – vikšrynuose, vikvynuose ar nendrynuose, t. y. gali maitintis augalais, kuriuos tradiciškai auginami galvijai sunkiai virškina.
Bandą prižiūrintis ūkininkas Helmut Querhammer pasakojo, kad 80 % pajamų gauna iš saugomos teritorijos tvarkymo, 10 % – iš mėsos ir odos pardavimo ir likusius 10 % pajamų sudaro Europos Sąjungos išmokos. Parodyta šlapių pievų tvarkymo technika, kurios įsigijimo išlaidos dalinai kompensuotos iš šlapynių tvarkymo programos lėšų.
Vokietijos patirtis ir Baltijos šalių pirmieji žingsniai pelkininkystės vystyme
Antrąja išvykos dieną Greifsvaldo universitete vyko taptautinis seminaras „Pelkininkystės ir MoorFutures patirtis Meklenburgo-Pomeranijos žemėje“, kuriame pristatytos vietos iniciatyvos per pelkininystę susijusios su biologinės įvairovės ir klimato apsauga, pelkininkystės, kaip naujos ūkininkavimo galimybės silpnosios ir stipriosios pusės, aptarta ir organinės anglies ūkininkavimo patirtis, susieta su MoorFuture iniciatyva, pristatyti pelkininkystės mokslinių tyrimų bei verslo vystymo projektai bei jų pasiekimai. Teritorijų pritaikymui pelkininkystei reikalingas lėšas Vokietijoje skiria Federalinė Aplinkos ministerija 10-ties metų laikotarpiui.
Baltijos šalių pelkininkystės projektų vystytojai – Estijos gamtos fondas (Estija), Ežerų ir pelkių tyrimų centras (Latvija) ir Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondas (Lietuva) seminare pristatė įgyvendinamų bandomųjų pelkininkystės projektų patirtis savo šalyse.
Teorinę seminaro dalį pakeitė išvyka į bandomąsias teritorijas – šlapias Bargischow-Süd ir Sandhagen polderių pievas (800 ha), kuriose dirbantys ūkininkai pristatė savo patirtį. Kadangi polderiai įrengti žemiau jūros lygio, todėl norint šienauti, ganyti būtina nuolat pumpuoti vandenį iš surenkamųjų kanalų. Už vandens pumpavimo paslaugas Vokietijoje moka patys ūkininkai. Taigi, ūkininkavimas šlapesnėse žemėse šiek tiek sumažina išlaidas, bet reikalauja kitų investicijų – šlapioms buveinėms tvarkyti pritaikytos technikos. Svarbu, kad ji kuo mažiau slėgtų žemės paviršius (vengiant durpių klodo suslėgimo), t. y. parenkama lengvesnė, sudvigubintais ratais arba vikšrinė technika, būtų vengiama dažnų technikos posūkių ir kt. Ūkininkai bendradarbiauja su Greifsvaldo universiteto mokslininkais, kurie vykdo ŠESD emisijų stebėseną, tam viename iš polderių įrengta anglies dioksido ir metano emisijų matavimo stotis.
Pelkininkystės produktai – medžiaga klimatui draugiškų pastatų statybai
Tarsi „vyšnia ant torto“ vakare pačioje Greifsvaldo širdyje – Rotušės aikštėje aplankytas pelkininkystės namelis ant ratų („Paludi-Tiny House“). Visas namelis pastytas iš pelkininkystės produktų – statybinių plokščių, izoliacijai naudotos švendrų užpildai, viduje sumontuoti baldai, pagaminti iš plokščių, pagamintų iš švendrų biomasės. Tai mažutis, bet realus įrodymas, kad juodalksnio mediena ir iš švendrų, nendrių ir kitos pelkinės augalijos pagamintos plokštės, gali būti sėkmingai naudojamos statybose bei baldų gamyboje.
Švendrų auginimas „nuo nulio“
Trečiąją išvykos dieną aplankytos kitos bandomosios pelkininkystės teritorijos. Dalyviai apžiūrėjo Bauernhand polderyje įrengtą 10 ha ploto švendrų auginimo lauką (projektas PRIMA, 2019–2023 m.). Šis švendrynas ir šalia esančios pievos priklauso ūkininkui Henning Voigt, kuris bendradarbiauja su Greifsvaldo universiteto mokslininkais, inicijavusiais šį projektą. Būsimai švendrų plantacijai parengta hidrologinio režimo studija, įrengtas laukas su drėkinimo sistema. o 2019 rudenį laukas apsodintas švendrų sodinukais. 2021 m. gruodžio mėn. jau nuimtas pirmasis derlius. Švendrų derlių galima nuimti tik vieną kartą per metus (vasarą arba žiemą, priklausomai nuo to, kam bus naudojama produkcija). Greifsvaldo pelkių centro mokslininkė dr. Sabina Wichmann pademonstravo statybines plokštes, šilumos izoliacines medžiagas bei vienkartinius indus, pagamintus iš šiame lauke užaugintos švendrų biomasės.
Ūkininkavimo šlapiose pievose džiaugsmai ir rūpesčiai
Ūkininkas Henning Voigt pasidalino patirtimi ir apie šalia esančių šlapių pievų (400 ha) tvarkymą. Ūkininkas taip pat dalyvauja ES paramos priemonėse ir gauna paramą. Dalis pievų šienaujama, kitoje dalyje – ganomi mėsiniai galvijai. Užliejamose pievose vyrauja viksvynai, todėl ne tik gana sudėtinga laiku nušienauti, bet ir šienas pasižymi menka pašarine verte. Kadangi galvijų auginimas tokiose pievose nebuvo pelningas, ūkininko tėvas kreipėsi į Greifswaldo universiteto mokslininkus, kad padėtų rasti ūkiui pelningesnį būdą. Buvo išvystyta biokatilinės idėją. Už 20 km esančiame Malchino miestelyje buvo sena katilinė, kūrenama nafta ir dujomis. Katilinė buvo pertvarkyta ir pritaikyta kūrenimui žolės biomase arba medienos drožlėmis. Todėl didžioji H. Voigt ūkio paruošto šieno dalis (apie 6–8 tūkstančių šieno rulonų (po 250–300 kg kiekvienas) per metus) yra pristatoma į Malčino miestelio į katilinę deginimui. Ūkininkas sako, kad „iš šios veiklos nepraturtėju, bet mano darbas apmokamas, išlaidos padengiamos. Ką labiausiai iš to gaunu, yra ŽINIOS. Jei imčiausi įprasto ūkininkavimo, tokių žinių neįgyčiau.“
Neabejotinai išvykos dalyviai aplankė ir Malchino katilinę (800 KW), kuri teikia šilumą apie 500 namų ūkių, mokyklai, vaikų darželiui. Kūrenimui pakanka anksčiau minėto ūkininko teikiamo pievų šieno. 1 000 t žemapelkėje užaugintos sausos biomasės suteikia 4 GWh ir pakeičia 375 000 litrų anksčiau naudoto iškastinio kuro. Tai puikus bendradarbiavimo pavyzdys, kaip galima efektyviai energetikos reikmėms panaudoti pašarui netinkamą biomasę.
Juodalksniai – bene vieninteliai pelkininkystei tinkantys medžiai
Kaip buvusios durpingos pievos vietoje auginami juodalksniai išvykos dalyviai galėjo pamatyti 10 ha plote įrengtoje juodalksnių plantacijoje. Greifsvaldo universiteto mokslininkų inciatyva 2002 m pradėtas vykdyti projektas ALNUS, skirtas sukurti itin kokybiškos juodalksnio medienos auginimo šlapiose durpžemiuose metodiką tuo pačiu užkertant kelią durpės skaidymuisi ar net sudarant palankias sąlygas durpėms kauptis. Remdamasi šio projekto rezultatais, Vokietijos federalinės Meklenburgo-Pomeranijos žemės valstybinė miškų tarnyba pradėjo ambicingą nusausintų durpynų hidrologinio režimo atkūrimo ir juodalksnio miškų įveisimo juose programą.
Antrąją straipsnio dalį rasite – https://www.pelkiufondas.lt/post/mokomoji-isvyka-seminaras-pelkininkyste-2
Daugiau apie išvyką klausykite LRT radijo laidos "Vienkartinė planeta" (2022.10.03 16:30) įraše "Kad apsimokėtų atkurti pelkes".
Mokomoji išvyka – tarptautinio projekto "EUKI – pelkininkystės plėtra žemės ūkyje Baltijos šalyse" dalis. Projektą finansuoja Europos klimato kaitos švelninimo iniciatyva (European Climate Initiative EUKI), remiama Federalinės aplinkos, gamtos apsaugos ir branduolinės saugos ministerijos (Federal Ministry for Economic Affairs and Climate Action, Vokietija).
Daugiau apie projektą rasite https://www.pelkiufondas.lt/euki-pelkininkyste
Už publikacijos turinį atsako tik Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondas, ir jis jokiu būdu negali būti laikomas atspindinčiu Europos Sąjungos poziciją.
Programos tinklapis https://www.euki.de/en/
Programos pristatymas Michaelio Zukovo fondo tinklapyje
Jūratės Sendžikaitės nuotraukos