„Kai gamta susitinka istoriją“: Pasaulinės pelkių dienos Valdovų rūmuose atgarsiai

Vasario 3 d. į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmus sugužėjo gausus būrys svečių, atvykusių jaukiai praleisti pavakarę renginyje „KAI GAMTA SUSITINKA ISTORIJĄ: Pasaulinės pelkių ir kitų šlapynių dienos bei pašto ženklų bloko Pelkių ekosistema pristatymas Valdovų rūmuose“, skirtame šiai tarptautinei dienai paminėti.

Prieš 55 metus, 1971 m. vasario 2 d., Ramsaro mieste Irane buvo pasirašyta Jungtinių Tautų konvencija dėl tarptautinės reikšmės pelkių, šiandien plačiau žinoma kaip Ramsaro konvencija. Šia sutartimi pasaulio valstybės įsipareigojo saugoti, atsakingai naudoti ir išmintingai tvarkyti pelkes bei kitas šlapynes, pripažindamos jų ekologinę, kultūrinę ir socialinę vertę. Lietuva šią konvenciją ratifikavo 1993 m. Šalyje turime septynias pasauliniu mastu pripažintas Ramsaro vietoves: Žuvinto biosferos rezervatą, Čepkelių, Kamanų ir Viešvilės gamtinius rezervatus, Nemuno deltą, Girutiškio pelkę ir Adutiškio–Svylos–Birvėtos pelkių kompleksą.

Kiekvienais metais Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja kartu su Ramsaro konvencijos sekretoriatu paskelbia naują Pasaulinės pelkių ir kitų šlapynių dienos temą, kviesdama atkreipti dėmesį į aktualiausias šių unikalių ekosistemų apsaugos problemas, jų indėlį klimato kaitos švelninimui ir žmonių gerovei. 2026 m. pasirinkta tema – „Pelkės ir tradicinės žinios: kultūros paveldo puoselėjimas“ – skatina ne tik gilinti žinias apie pelkes ir pasaulio šlapynes, bet ir atgaivinti primirštas tradicijas bei kultūrinius ryšius, nuo seno siejančius žmones su šiomis ypatingomis kraštovaizdžio vietomis.

Todėl itin simboliška, kad nevyriausybinė organizacija Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondas kartu su AB „Lietuvos paštas“, Nacionaliniu muziejumi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejumi šiai progai skirtą renginį surengė vos prieš kelis dešimtmečius atkurtuose Valdovų rūmuose. Tai rūmai, iškilę kadaise pelkėtoje Neries ir Vilnios upių santakoje, kur istorija tarsi išnyra iš šlapynės gelmių ir organiškai susipina su šiandienos gamtosaugos idėjomis bei mūsų bendra ateitimi. Nepamirškime, kad jei galime atkurti kultūros vertybes – pasistenkime atkurti ir gamtines, ten, kur tai padaryti dar įmanoma.

Renginio organizatoriai kvietė svečius atrasti ar atgaivinti seniau patirtas ir žinotas pelkių paslaptis, išgirsti apie šių vandens ir sausumos sankirtoje gyvuojančių ekosistemų svarbą, vieniems pirmųjų pamatyti naująjį pašto ženklų bloką, skirtą Lietuvos pelkių ekosistemoms, ir susitikti su žmonėmis, kuriuos su pelkėmis sieja įvairios patirtys, tyrimai, kūryba ir kita veikla.

Valdovų rūmuose gausiai susirinkę renginio dalyviai ir neįtikėtinai plati jų geografija – nuo Vilniaus Lietuvos rytuose, per Lentvarį, Rumšiškes ir Kauną iki Šilutės bei Klaipėdos šalies vakaruose; nuo Alytaus ir Varėnos pietuose, per Širvintų kraštą ir Molėtus iki šiaurės rytinio taško Zarasuose. O kur dar Panevėžys, jo apylinkės ir kitos ne mažiau svarbios vietovės, kurių net nespėjome „sugaudyti“. Visa tai liudija, kad visuomenė iš tiesų nėra abejinga mūsų pelkių ir kitų šlapynių likimui.

Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo gamtosaugos specialistė dr. Jūratė Sendžikaitė džiaugėsi: „Ypač malonu renginyje sutikti tuos, kurie su mūsų fondu yra jau ne pirmi metai – talkininkus, savanorius, gamtininkus, mokslo, valstybinių institucijų ir verslo atstovus, rėmėjus, kolegas, bičiulius ir namiškius. Ne mažiau džiaugiamės ir naujais veidais, ir tikimės, kad Lietuvos pelkėms neabejingų žmonių bei organizacijų bendruomenė ir toliau sėkmingai plėsis. Kiekviena šlapynė yra svarbi. Kiekviena pastanga ją išsaugoti ar atkurti yra reikšminga!“

„Pelkės ir tradicinių žinių svarba: puoselėkime kultūros paveldą”

Renginio svečius pirmieji pasveikino Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo direktorius Nerijus Zableckis ir Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų kultūrinių renginių koordinatorė Paulina Blažytė.

Fondo gamtosaugos specialistė dr. Jūratė Sendžikaitė, pristatydama pranešimą „Pasaulinė pelkių ir kitų šlapynių diena 2026: Pelkės ir tradicinių žinių svarba – puoselėkime kultūros paveldą“, renginio svečiams priminė pelkių pasaulio įvairovę ir jų reikšmę gamtos bei žmonių gyvenimuose. Lietuvos pelkės ir kitos šlapynės – paslaptingos ekosistemos, apie kurias sukurta daug legendų. Senovėje jos žmones maitino, gydė ir saugojo. Natūralios ir atkurtos pelkės svarbios planetos klimatui (padeda reguliuoti šiltnamio efektą sukeliančių dujų balansą), mažina potvynių riziką, valo orą ir vandenį, suteikia namus daugybei augalų ir gyvūnų, taip pat pasižymi didele moksline, rekreacine ir estetine verte. Deja XIX a. pabaigoje pradėtas žemių sausinimas smarkiai pakeitė jų likimą – vos per šimtmetį netekome net dviejų trečdalių pelkių. Todėl itin svarbu atkurti pažeistas teritorijas – atgaivintos pelkės vėl gali kaupti anglį, gerinti vandens kokybę, atkurti nykstančių rūšių buveines ir padėti prisitaikyti prie klimato kaitos.

Pasibaigus renginiui profesoriaus dr. Romo Pakalnio anūkė Emilija Pakalnytė‑Gerliakienė pasidalino įspūdžiais: „Mane sužavėjo tai, kad pelkės ir šlapynės yra įsipynusios į mūsų istoriją per tiek daug skirtingų temų. Kasdien apie tai nesusimąstau, bet renginio metu pristatyta informacija apie jų svarbą klimato kaitai, gynybos potencialą, biologinei įvairovei, istorinių artefaktų išsaugojimui… Svarbos nebegali “atmatyt”. Taip pat džiugino gausus besišypsančių dalyvių būrys!“ 

Profesoriaus Romo Pakalnio pagerbimas Jono Frideriko Volfgango atminimo medaliu

Šių metų Pasaulinės pelkių ir kitų šlapynių dienos renginys buvo ypatingas. Vakarą sušildė šviesaus atminimo mokslininko ir gamtosaugininko prof. dr. Romo Pakalnio pagerbimas. Pirmosiomis šių metų dienomis Profesorius būtų minėjęs 85‑ąsias gimimo metines. Garbių farmacininkų Anatolijaus Kostiukevičiaus ir dr. Tauro Meko iniciatyva Jono Frideriko Volfgango atminimo medalis „Gloriae Pharmaciae et Medicinae Lituaniae“ (nominacija „Už gyvenimo nuopelnus Lietuvos botanikos mokslui ir praktikai“) buvo įteiktas Profesoriaus artimiesiems – sūnui Mindaugui Pakalniui ir anūkei Emilijai Pakalnytei‑Gerliakienei.

Profesorius Romas Pakalnis – įvairiapusiška asmenybė. Greta gausybės visuomeninių veiklų, nuopelnų mokslui, švietimui ir Lietuvos gamtai, jis buvo ir vienas iš VšĮ „Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondas“ steigėjų, dalyvavęs ne viename pelkių atkūrimo projekte. Ypač brangiu jam tapo Aukštumalos aukštapelkės atkūrimas. Tad nenuostabu, kad vienoje tarptautinėje konferencijoje Profesorius yra ištaręs: „Gyvenimas labai trumpas… O pelkes reikia išsaugoti dar ir dėl to, kad galėtum prisėsti ant kiminų kimso ir pagalvoti, kur tu skubi…“

Po atminimo medalio įteikimo profesoriaus anūkė Emilija Pakalnytė–Gerliakienė susirinkusiesiems padovanojo liaudies muzikos akordus ir žiemišką liaudies dainą, suvienijusią visus renginio dalyvius.

Pašto ženklų blokas “Pelkių ekosistema”

Vasario 2‑ąją, minint Pasaulinę pelkių ir kitų šlapynių dieną, Lietuvos paštas išleido naują pašto ženklų bloką „Pelkių ekosistema“, kurį renginio metu pristatė AB „Lietuvos paštas“ Komunikacijos ir rinkodaros departamento filatelijos projektų vadovė Aušrutė Varnienė. „Pelkių pasaulis dažnai lieka nepastebėtas, nors būtent jos saugo biologinę įvairovę ir mūsų klimatą. Naujajame pašto ženklų bloke pavaizduotos trys saugomos Lietuvos pelkės: atkuriama Pūsčios pelkė (Zarasų r.), Aukštumalos aukštapelkė (Šilutės r.) ir Kamanų pelkinis kompleksas (Akmenės r.). Jų grožį atskleidžia gamtos fotografų Žydrūno Sinkevičiaus, Laimos Šveistytės, Marijaus Sandaro ir Mariaus Čepulio kadrai. Pašto ženklų blokas išleistas 5 tūkst. vienetų tiražu, jo nominalas – 3 × 2,00 Eur. Išleidimo dieną Vilniaus pašto skyriuje (Totorių g. 8) vyko ir tradicinis antspaudavimas pirmos dienos datos spaudu“, – sakė A. Varnienė. Šias filatelines gėrybes galima įsigyti AB „Lietuvos paštas“ skyriuose arba elektroninėje parduotuvėje: https://eparduotuve.post.lt/products/.

Ryšys tarp šlapynių ir archeologinių artefaktų Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje

Gardi vyšnia ant torto – Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Rinkinių skyriaus vyriausiosios rinkinių kuratorės dr. Irenos Kaminskaitės ir Restauravimo skyriaus dendrochronologės dr. Rūtilės Pūkienės pasakojimas „Gyvenimas šalia vandens, medžio ir mūro: šlapynės archeologija Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje“. Pasibaigus renginiui, mokslininkės pasidalijo įspūdžiais: „Džiaugiamės tapę įtraukiančio, jaukaus ir prasmingo renginio dalimi. Renginys buvo kupinas dinamikos – nuo mokslo iki meno, nuo įkvepiančių kalbų iki dainų, nuo gamtos temų iki urbanizacijos kontekstų. Savo pranešimo metu bandėme atsakyti į klausimus: kodėl žmonės sugalvojo kurtis pelkėse ir ar iš tiesų taip buvo? Taip pat aptarėme, kokie iššūkiai ir atradimai lydi archeologus, tyrinėjančius šlapynes. Priėjome išvadą, kad Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, kur šiandien stovi Valdovų rūmų muziejus, nors sudurpėję sluoksniai yra kultūrinės kilmės, jie aiškiai rodo, jog vanduo iš grunto negalėjo lengvai nutekėti, o teritorija buvo gana šlapia. Tai, be abejonės, apsunkino to meto žmonių gyvenimą, tačiau kartu sudarė išskirtines sąlygas išlikti neįkainojamiems radiniams iš organinių medžiagų, kurios kitokiuose, orui pralaidžiuose kultūriniuose, sluoksniuose būtų lengvai suirusios. Džiaugiamės, kad savo pranešimu prisidėjome prie priminimo, kaip glaudžiai persipina gamta ir istorija bei kokią svarbią reikšmę šlapynės turi mūsų paveldui“.

Renginio atgarsiai

Po renginio gerb. farmacininkas Anatolijus Kostiukevičius laiške Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondui rašė: „Išties buvo širdžiai malonus renginys. Lietuvos gamta, mokslas, Jūsų bendruomenės noras, ryžtas ir entuziazmas tęsti mūsų Mokytojų pradėtus darbus yra verti didžiulės pagarbos. Nesenstantis posakis – Niekas neužmirštas, nieko nepamiršta.“

Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo direktorius Nerijus Zableckis pasidžiaugė, kad “pelkėmis ima domėtis vis platesnis žmonių ratas: be gamtininkų, kas ir taip akivaizdu, jomis domisi dailininkai, kūrėjai, menotyrininkai, net pelkių atkūrimo veiklas įgyvendinantys rangovai, šioje veikloje įžvelgiantys tiek, gamtinę, tiek ir kultūrinę prasmę. Džiaugiuosi, kad gerb. Romo Pakalnio giminės palaiko mus ir lankosi mūsų renginiuose, kurie neabejotinai yra yra jų Tėvo, Senelio ir Prosenelio veiklos tąsa. Tikiuosi, kad renginio svečiai taps geraisiais pelkių ambasadoriais mūsų visuomenėje, vis dar skersai žiūrinčioje į šias vertingas ekosistemas. Tikimės, kad jų mintys ir asmeninis pavyzdys padės mums ir daugeliui Lietuvos gamtininkų puoselėti pelkių apsaugos ir atkūrimo idėjas regionuose, kur gamtos atkūrimas kol kas sunkiai priimamas. Džiaugiuosi ir pašto ženklais, kurie papildė su Lietuvos gamta susijusių pašto ženklų kolekciją. Linkiu, kad Lietuvos paštas dar ilgai gyvuotų, o žmonės lai prisimena kaip smagu ne tik rašyti, bet ir gauti tikrą laišką, ypač kai ant voko užklijuotas pašto ženklas su nuostabiais mūsų krašto pelkių vaizdais. Prisipažinsiu, labai sudomino Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų mokslininkių mįslinga paskaita apie Vilniaus pilių teritorijoje susiformavusias antropogeninės kilmės šlapynes su vos per kelis šimtmečius užgimusiu 2 metrų storio ne gamtinės kilmės durpių klodu, savyje užkonservavusiu tiek daug vertingų medinių ir kitų organinės kilmės artefaktų.”

Visgi labiausiai šventės organizatorių širdis paglostė profesoriaus dr. Romo Pakalnio mažosios proanūkės Indrajos žodeliai, ištarti patiems artimiausiems: „Noriu į renginį muziejuj.“

Medžiaga publikuota laikraštyje „Žaliasis pasaulis“, Nr. 4(11), 2026 03 19.

Pelkiu diena Valdovu rumuose ZP_2026_02_19_4(11).pdf

Atsisiųsti PDF • 6.36MB

Vytauto Abramausko, Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo ir AB "Lietuvos paštas" nuotraukos

Renginys yra Europos Sąjungos finansuojamo projekto LIFE23-NAT-LT-LIFE ForestHabitatLT „Kompleksinis požiūris į buveinių išsaugojimą diegiant artimesnės gamtai miškininkystės praktikas buveinių apsaugai svarbių teritorijų (BAST) lygiu“ dalis.

Bendrai finansuojama Europos Sąjungos lėšomis. Tačiau išreiškiamas požiūris ar nuomonė yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos klimato, infrastruktūros ir aplinkos vykdomosios įstaigos (CINEA) požiūrį ar nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei CINEA negali būti laikomos už juos atsakingos.