KLIMATO KAITA
I. Parodomasis žemapelkės (buveinių) atkūrimas intensyviai naudojamose žemės ūkio naudmenose, siekiant klimato kaitos švelninimo tikslų
.jpg)
Trukmė: 2020–2021 (1 etapas)
Partneriai:
Greifsvaldo pelkių centras (Vokietija)
Michaelio Zukovo gamtos apsaugos fondas (Vokietija)
LSMU Veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institutas (Lietuva)
Projektą finansuoja TAMM LtD (Vokietija) ir Zero Waste 2020 festivalis (Lietuva).
Derinant gamtosauginius, mokslinius-eksperimentinius bei žemės naudotojo interesus Baisogalos miestelio apylinkėse (Kemerų kaime) žemapelkiniuose durpiniuose dirvožemiuose įkurdintos sėtinės pievos (apie 8 ha) vietoje numatoma atkurti hidrologinį režimą ir paskatinti šlapių pievų ir žemapelkių buveinių formavimąsį.
Dėl sausinimo ir intensyvaus žemės naudojimo teritorija stipriai pažeista ir praradusi dalį pirminių funkcijų. Dabartinis jos naudojamas nėra tvarus klimato kaitos kontekste. Įgyvendinus tvariais principais pagrįstą Baisogalos pelkės tvarkymą ir naudojimą preliminariais duomenimis ŠESD emisijos iš nusausintų durpinių dirvožemių bus sumažintos ne mažiau kaip 100 t CO2 ekv./metus.
Remiantis anglies dioksidų kreditų sertifikavimo sistemose (MoorFutures ir kt.) naudojamomis metodikomis ŠESD emisijos vertinamos iki 2050 metų, kuomet Europa jau turėtų tapti pirmuoju neutralaus poveikio klimatui žemynu, t.y. bus pasiektas nulinis grynasis ŠESD išmetimas. Todėl 2050 m. nuo Baisogalos pelkės atkūrimo, planuojamo įgyvendinti 2021 metais, bus praėję 29-eri metai, taigi per šį laikotarpį bus sutaupyta ne mažiau kaip 2900 tonų anglies dioksido ekvivalento.
Projektu bus pasiekta ir kitų ne mažiau svarbių tikslų – atkurta pelkinė ekosistema vėl galės teikti dėl sausinimo prarastų ekosisteminių paslaugų, tokių kaip biologinei įvairovei palaikymas, vandens telkinių kokybės gerinimas – 45% sumažės į aplinkinius paviršinius vandenis patenkančio azoto junginių kiekius, tai prisidės prie greta esančių Baisogalos tvenkinių ir Kiršino upelio, įtekančio į Nevėžio upę, autrofikacijos mažinimo.
II. Aukštumalos aukštapelkės pietvakarinės dalies atkūrimas (2021 m.)
Trukmė: 2021 03 01 – 2021 12 31
Partneriai:
Greifsvaldo pelkių centras (Vokietija)
Michaelio Zukovo gamtos apsaugos fondas (Vokietija)
Projektą finansuoja
Projekto tikslas – pagerinti Aukštumalos telmologinio draustinio pietvakarinėje dalyje esančių Europos svarbos buveinių ekologinę būklę bei sumažinti ŠESD emisijas iš sausinimo pažeistos aukštapelkės.
Projekto uždaviniai:
• Aukštumalos telmologinio draustinio pietvakarinės dalies hidrologinio režimo atkūrimo
supaprastinto projekto parengimas ir patvirtinimas;
• biologinės įvairovės tyrimai bei hidrologinis monitoringas;
• hidrologinio režimo atkūrimo įgyvendinimas.
Aukštumalos aukštapelkė
Pelkė plyti šiaurinėje Nemuno deltos dalyje (Šilutės r.) tarp Krokų Lankos ežero, Tenenio ir Minijos upių. Tai viena iš nedaugelio Lietuvos aukštapelkių, kurių plotas yra didesnis nei 1000 ha. XX a. pr. Aukštumalos pelkė tapo žinoma viso pasaulio pelkėtyrininkams, nes tapo pirmąja detaliai moksliškai ištirta ir monografijoje aprašyta pasaulio aukštapelke (Weber, 1902). Tuo metu Aukštumalos pelkė, kaip ir didžioji dalis Nemuno deltos, teritoriškai priklausė Rytų Prūsijai, kurios valdžia XIX a. pabaigoje inicijavo Aukštumalos pelkės sukultūrinimą, t. y. nusausinimą ir parengimą durpių kasybai. Beveik 140 metų vykdoma durpių kasyba rytinėje pelkės dalyje neigiamai veikia vakarinę neeksploatuojamą aukštapelkės dalį, kuri nuo 1995 m. yra paskelbta Aukštumalos telmologiniu draustiniu (1285 ha).
Pirmieji Aukštumalos aukštapelkės atkūrimo darbai pradėti įgyvendinti 2006 metais. Botanikos instituto (nuo 2010 m. – Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto) mokslininkų ir UAB „Šilutės durpės“ (vėliau – UAB „Klasmann-Deilmann Šilutė“) vadovybės iniciatyva numatyta sumažinti neigiamą durpių kasybos poveikį Aukštumalos telmologinio draustinio būklei. Tikslui pasiekti durpyno ir išlikusios aukštapelkės sąlyčio zonoje 1 km ilgio ruože buvo įrengta originali pelkę izoliuojanti (vandens nuostolius mažinanti) eksperimentinė priemonė.
Lietuvos gamtos fondo pelkių tyrimo grupės iniciatyva Aukštumalos telmologiniame draustinyje ekologinio atkūrimo darbai buvo tęsiami 2014–2017 metais, įgyvendinant LIFE programos projektą „Aukštumalos aukštapelkės atkūrimas Nemuno deltos regioniniame parke“ (LIFE Aukstumala LIFE12 NAT/LT/000965). Projekto metu įrengta daugiau kaip 1200 įvairios konstrukcijos vandenį sulaikančių užtūrų.
Problema: iki 2021 m. Aukštumalos aukštapelkės pietvakarinėje dalyje (53 ha) dėl lėšų stokos nebuvo vykdyti jokie gamtotvarkos ir hidrologinio režimo atkūrimo darbai. Teritoriją nuo pagrindinio Aukštumalos pelkės masyvo skiria kelias Šilutė–Kintai. Senųjų sausinamųjų griovių tinklas vis dar veikia ir dabar, todėl šioje apsausėjusioje pelkės dalyje tipinga pelkių augalija vietą užleidžia miško bendrijoms. Visgi nepaisant ilgamečio sausinimo čia aptinkamos dviejų tipų Europos Bendrijos svarbos buveinės – 7110 *Aktyvios aukštapelkės ir 7120 Degradavusios aukštapelkės, o 2021 m. tyrimų metu aptiktos dvi naujos itin reto Lietuvoje augalo – tyrulinės erikos (VU, ... psl.) augavietės. Tai leidžia tikėtis, kad atkūrus pelkių ekosistemai palankų hidrologinį režimą pagerės ne tik Europos Bendrijos svarbos buveinių būklė, atsikirs durpėdaros procesas bei sumažės ŠESD emisijos.
Projekto metu numatyta įrengti 250 įvairios konstrikcijos užtūrų ir 130 m ilgio vandenį sulaikančių pylimų.
Projekto įgyvendinimo akimirkos.
Jūratės Sendžikaitės ir Nerijaus Zableckio nuotraukos
