Aukštumalos aukštapelkės pietvakarinės dalies atkūrimas (2021 m.)

Projekto tikslas – pagerinti Aukštumalos telmologinio draustinio pietvakarinėje dalyje esančių Europos svarbos buveinių ekologinę būklę bei sumažinti ŠESD emisijas iš sausinimo pažeistos aukštapelkės.

 

Projekto uždaviniai:

•    Aukštumalos telmologinio draustinio pietvakarinės dalies hidrologinio režimo atkūrimo

      supaprastinto projekto parengimas ir patvirtinimas;

•    biologinės įvairovės tyrimai bei hidrologinis monitoringas;

•    hidrologinio režimo atkūrimo įgyvendinimas.

​

Aukštumalos aukštapelkė

Pelkė plyti šiaurinėje Nemuno deltos dalyje (Šilutės r.) tarp Krokų Lankos ežero, Tenenio ir Minijos upių. Tai viena iš nedaugelio Lietuvos aukštapelkių, kurių plotas yra didesnis nei 1000 ha. XX a. pr. Aukštumalos pelkė tapo žinoma viso pasaulio pelkėtyrininkams, nes tapo pirmąja detaliai moksliškai ištirta ir monografijoje aprašyta pasaulio aukštapelke (Weber, 1902). Tuo metu Aukštumalos pelkė, kaip ir didžioji dalis Nemuno deltos, teritoriškai priklausė Rytų Prūsijai, kurios valdžia XIX a. pabaigoje inicijavo Aukštumalos pelkės sukultūrinimą, t. y. nusausinimą ir parengimą durpių kasybai. Beveik 140 metų vykdoma durpių kasyba rytinėje pelkės dalyje neigiamai veikia vakarinę neeksploatuojamą aukštapelkės dalį, kuri nuo 1995 m. yra paskelbta Aukštumalos telmologiniu draustiniu (1285 ha).

 

Pirmieji Aukštumalos aukštapelkės atkūrimo darbai pradėti įgyvendinti 2006 metais. Botanikos instituto (nuo 2010 m. – Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto) mokslininkų ir UAB „Šilutės durpės“ (vėliau – UAB „Klasmann-Deilmann Šilutė“) vadovybės iniciatyva numatyta sumažinti neigiamą durpių kasybos poveikį Aukštumalos telmologinio draustinio būklei. Tikslui pasiekti durpyno ir išlikusios aukštapelkės sąlyčio zonoje 1 km ilgio ruože buvo įrengta originali pelkę izoliuojanti (vandens nuostolius mažinanti) eksperimentinė priemonė.

 

Lietuvos gamtos fondo pelkių tyrimo grupės iniciatyva Aukštumalos telmologiniame draustinyje ekologinio atkūrimo darbai buvo tęsiami 2014–2017 metais, įgyvendinant LIFE programos projektą „Aukštumalos aukštapelkės atkūrimas Nemuno deltos regioniniame parke“ (LIFE Aukstumala LIFE12 NAT/LT/000965). Projekto metu įrengta daugiau kaip 1200 įvairios konstrukcijos vandenį sulaikančių užtūrų.

​

Problema:

Iki 2021 m. Aukštumalos aukštapelkės pietvakarinėje dalyje (53 ha) dėl lėšų stokos nebuvo vykdyti jokie gamtotvarkos ir hidrologinio režimo atkūrimo darbai. Teritoriją nuo pagrindinio Aukštumalos pelkės masyvo skiria kelias Šilutė–Kintai. Senųjų sausinamųjų griovių tinklas vis dar veikia ir dabar, todėl šioje apsausėjusioje pelkės dalyje tipinga pelkių augalija vietą užleidžia miško bendrijoms. Visgi nepaisant ilgamečio sausinimo čia aptinkamos dviejų tipų Europos Bendrijos svarbos buveinės – 7110 *Aktyvios aukštapelkės ir 7120 Degradavusios aukštapelkės, o 2021 m. tyrimų metu aptiktos dvi naujos itin reto Lietuvoje augalo – tyrulinės erikos (VU) augavietės. Tai leidžia tikėtis, kad atkūrus pelkių ekosistemai palankų hidrologinį režimą pagerės ne tik Europos Bendrijos svarbos buveinių būklė, atsikirs durpėdaros procesas bei sumažės ŠESD emisijos.

 

Projekto metu įrengtos 197-nios durpių ir 45-ios OSB (orientuotų skiedrų) plokščių, uždengtų durpių pylimu, užtūros bei trys durpių su geomembrana pylimai (bendras ilgis – 130 m), skirti pertverti atkuriamos teritorijos centre įdubusį "slėnį", susiformavusį dėl apsausėjusios durpės suslūgimo sausinimo griovių aplinkoje.

​​

Projekto įgyvendinimo akimirkos:

Jūratės Sendžikaitės ir Nerijaus Zableckio  nuotraukos