Atšilus orams ir šiek tiek palijus atskiruose kelių ruožuose vis dažniau pasirodo migruojantys varliagyviai. Palankioms sąlygoms migracija gali trukti vos keletą dienų, tačiau esant nepastoviems orams ji gali tęstis ir keletą savaičių. Gamtos ir žmogaus veiklos pastūmėtas likimas lėmė, kad pirmosios pakliūti po automobilių ratais gali ramiai žiemą prasnaudusios, bet anksčiausiai atkutusios ir pirmosios saugias žiemavietes palikusios pievinės varlės, kiek vėliau – rupūžės. Orams vis labiau šylant paskutiniosios nerštaviečių link išjuda žaliosios varlės. Būtent tokiu aktyviu migracijos laikotarpiu važiuojamoji kelio dalis tampa viena pavojingiausių varliagyvių gyvenimo atkarpų, ypač jei kelias nutiestas greta šlapynių (pelkučių, vandens telkinių, laikinų balų), viliote viliojančių nerštui. Ne kartą esame stebėję kelių atkarpas klote nuklotas sutraiškytų varlių kūneliais. Tai neabejotina žala gamtai, o nelaimės vietoje slidžia tapusi kelio danga yra pavojinga visiems eismo dalyviams, nes gali tapti avarinių situacijų priežastimi.
Ką gali padaryti vairuotojai:
sumažinti greitį, pastebėjus varliagyvius ant kelio, stengtis jei įmanoma apvažiuoti;
atkreipti dėmesį į aplinką, jei šalia kelio yra pelkių, šlapių pievų, tvenkinių ar kitų vandens telkinių – didelė tikimybė, jog kelyje bus varliagyvių;
atkreipti dėmesį į kelio ženklinimą, šiuo metu specialiais ženklais pažymėtos gatvės yra Vilniuje (Vingio parke), Kaune (Kleboniškio gatvėje) ir kt.
Bendra varliagyvių populiacijos būklė sparčiai blogėja. Mokslininkai skelbia, kad daugiau nei 70% pasaulio varliagyvių rūšių gresia išnykimas. Yra dvi tiesioginės varliagyvių nykimo priežastys išaugęs mirtingumas (žūtys) bei mažėjantis populiacijų gausimas dėl reprodukcinių problemų, dažniausiai sukeltų aplinkos taršos ir patogenų. Abi priežastys yra tiesiogiai susijusios su buveinių kitimu bei nykimu, klimato kaita, aplinkos tarša (cheminių medžiagų naudojimu žemės ūkyje), ir invazinių rūšių plitimu. Dėl pastaruosius metus mūsų šalį vis dažniau kamuojančių vasaros sausrų išdžiūsta vandens telkiniai, pelkės, šlapynės, todėl pastebimai mažėja varliagyviams veistis, gyventi, maitintis ir saugiai žiemoti tinkamų buveinių. Švarūs ir gėli vandens telkiniai labi svarbūs varliagyvių nerštui ir, žinoma, pirmųjų vystymosi stadijų jaunikliams išgyventi. Daugiamečių pievų nykimas ir intensyvus jų naudojimas, virsmas ariama žeme ar infrastruktūros dalimi kasmet mažina mitybai tinkamų buveinių plotus. Kai kurių varliagyvių – pievinių bei smailiasnukių varlių – populiacijos galėjo sumažėti kartais ar net dešimtimis. Itin svarbu pavasarinės migracijos metu apsaugoti mūsų krašto varliagyvius.
Kuo galime padėti mes?
Tad jei anksčiau varliagyvių žuvimas keliuose buvo gana įprastas reiškinys ir šiuo metu jis gerokai retesnis, bet tai kelia dar didesnį mokslo ir plačiosios visuomenės susirūpinimą. Kad varliagyviai galėtų saugiai migruoti įrengiamos nuolatinės gelžbetonio tvorelės su specialiomis pralaidomis arba statomi laikini atitvarai. Tinkamose vietose įrengtos apsaugos apriboja varliagyvių patekimą ant važiuojamosios kelio dalies. Nors nuolatinės tvorelės yra gana brangus inžinerinis įrenginys, tačiau užtikrina ilgalaikę gyvūnų apsaugą. Tvorelių įrengimui būtinas bendras inžinierių ir varliagyvių biologiją išmanančių ekologų darbas. Nors tokios apsaugos gana įprastos daugelyje užsienio šalių, tačiau kol kas Lietuvoje jos įrengtos tik 4-iose vietovėse, esančiose Veisiejų, Varnių, ir Pavilnių regioniniuose parkuose.
Galime pasidžiaugti, jog šių metų kovo mėnesio pabaigoje privačių iniciatyvų dėka varliagyviai saugomi Kauno miesto Kleboniškio gatvėje, kurioje VŠĮ Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo, Kleboniškio ir Kauno Tado Ivanausko progimnazijos bendruomenių pastangomis yra įrengti laikini apsauginiai atitvarai, skirti užtikrinti saugią varliagyvių migraciją Kleboniškio gatvės atkarpoje nuo miško pradžios iki įvažiavimo į Eigulių vandenvietės teritoriją.
Organizatorių ir talkininkų pastangomis nutiestas 0,5 km ilgio ir 0,5 aukščio metalinio tinklo (dengto PVC danga, akis – 19 mm × 19 mm) atitvaras-tvorelė. Ties atitvaro kraštu kas 15–20 m iškastos duobelės, į kurias įleisti 12 l talpos perforuoti, t. y. su specialiai pragręžtomis mažomis skylutėmis (skirtomis vandens ištekėjimui), plastikiniai kibirai. Būtent į šiuos kibirus susirinks migruojantys varliagyviai. Jie negalės tiesiogiai įšokuoti į važiuojamąją kelio dalį, todėl judės palei atitvarą tol, kol sukris į žemės įkastus surenkamuosius kibirus.
Į kibirus susirinkusius varliagyvius kasdien (bent vieną kartą per parą) saugiai perkelti į kitą kelio pusę įsipareigojo Kauno Tado Ivanausko progimnazijos mokiniai (darbo dienomis) ir Kleboniškio bendruomenės atstovai (savaitgaliais).
Kleboniškių gyventoja ir šios akcijos iniciatorė Gitana Gabalytė pasidžiaugė kad savanorių rankomis į kitą kelio pusę jau saugiai perkelta daugiau kaip 1500 pilkųjų rupužių (lot. Bufo bufo). Akcija bus vykdoma iki varliagyvių migracijos pabaigos.
Dėkojame šios gražios akcijos iniciatorei ir nuoširdžiai varliagyvių globėjai Gitanai Gabalytei, rūpestingiems Kauno Tado Ivanausko progimnazijos moksleiviams ir Kleboniškio bendruomenei už pagalbą saugant varliagyvius!
Gitanos Gabalytės, Kauno Tado Invanausko progimnazijos archyvo ir Nerijaus Zableckio vaizdinė medžiaga
Comments