KAS YRA PELKĖS IR DURPYNAI?

PELKĖS

Gyvybingos sausumos ekosistemos nuolat įmirkusiuose ir drėgmę mėgstančiais augalais apaugusiuose plotuose, kuriuose nuolat vyksta durpėdara (durpių kaupimasis). Pelkėms priskiriami plotai, kuriuose durpių klodas storesnis kaip 30 cm.

DURPYNAI

Žemės paviršiaus plotai su augaline danga arba be jos bei natūraliai susiformavusiu durpių sluoksniu, ne plonesniu kaip 30 cm. Durpynai apima:

natūralias ir atkurtas įmirkusias pelkes, kuriose vyksta durpėdara;

nusausintus žemės ūkyje, miškininkystėje naudojamus arba apleistus plotus, kuriuose vyksta durpių skaidymasis ir durpių klodo nykimas;

nusausintus veikiančius ir apleistus durpių karjerus.

DURPĖS

Drėgnoje bedeguonėje aplinkoje iš apmirusių augalų likučių susidaręs nuosėdinės kilmės produktas, kuriame negyva organinė medžiaga sudaro ne mažiau kaip 30% sausos masės.

DURPOJAI

Pelkių augalai, iš kurių apmirusių dalių drėgnoje bedeguonėje aplinkoje formuojasi durpės.

PELKINIAI DIRVOŽEMIAI

Organinės kilmės dirvožemiai, susidarę pelkėjimo metu ir paviršiuje turintys ne plonesnį kaip 30 cm durpių sluoksnį.

PELKIŲ TIPAI

Žemapelkės

Apie 2/3 Lietuvos pelkių – žemapelkės, paplitusios paežerėse, upių slėniuose, tarpukalvių daubose, aukštapelkių pakraščiuose. Paviršius dažniausiai lygus arba įgaubtas. Augaliją maitina atitekantis gruntinis ir paviršinis vandenys, kuriuose gausu mineralinių ir

organinių medžiagų. Tarp žolinių augalų, įsikūrusių durpiniuose dirvožemiuose (mažiau rūgščiuose nei aukštapelkių), vyrauja viksvos. Žemapelkių viksvynus pagyvina puošnūs gegužraibinių šeimos augalai (raudonosios gegūnės, pelkiniai skiautalūpiai ir kt.).Žemapelkių paviršius dažniausiai lygus arba įgaubtas. 

 

Tarpinio tipo pelkės

Pelkės, kuriose auga ir žemapelkėms, ir aukštapelkėms būdingi augalai (durpojai) vadinamos tarpinio tipo pelkėmis. Jos paplitusios augimvietėse, kuriose maisto medžiagų vien žemapelkiniams durpojams tarpti yra nepakankama, o tik aukštapelkiniams – dar per daug.

 

Aukštapelkės

Šias pelkes maitina tik lietaus ir sniego tirpsmo vandenys, kurių perteklius nuo iškilusio paviršiaus nuteka į pakraščius (lagą). Didžiosiose aukštapelkėse galima aptikti įvairaus dydžio ežerėlių ir ežerokšnių. Durpiniai dirvožemiai yra rūgštūs, užmirkę, skurdūs mineralinių medžiagų ir deguonies, todėl aukštapelkių augalai auga labai lėtai. Vyrauja kiminai, auga saidros, kupstiniai švyliai, liūnsargės, balžuvos, žemaūgiai paprastosios pušies medeliai, spanguolės, tekšės, saulašarės, gailiai ir kt. augalai. Daugumos aukštapelkių paviršius yra išgaubtas, aukštėjantis nuo pakraščių į vidurį.

 

PELKIŲ REIKŠMĖ

GRĖSMĖS

Europos pelkių ir durpynų likimas glaudžiai susijęs su istoriniais įvykiais, technine pažanga, visuomenės vertybių, žmogaus ūkinės veiklos ir žemėnaudos (žemės ūkio, miškininkystės, durpių gavybos plėtra ir urbanizacija) pokyčiais, kurie ypač suintensyvėjo XIX–XX a.

Aktualiausios grėsmės Lietuvos pelkėms ir durpynams:

sausinimas ir hidrologinio režimo pokyčiai;

tradicinis žemės ūkis (dažniausiai žemapelkiniuose dirvožemiuose);

miškininkystė (dažniausiai aukštapelkėse);

durpių kasyba (dažniausiai aukštapelkėse);

miestų ir infrastruktūros plėtra;

netinkamas teisinis reguliavimas/ teisinė bazė?;

klimato kaita;

gaisrai;

aplinkos užterštumas;

sapropelio ar kitų naudingųjų iškasenų gavyba artimoje pelkių aplinkoje arba pelkės guolyje;

​per intensyvi rekreacija;

nelegalios pramogos;

neatsakingas elgesys gamtoje;

nesaikingi vaistinių augalų, uogų ir grybų rinkimas bei medžioklė.

Šios grėsmės po vieną ar kompleksiškai neigiamai veikia pelkių ir durpynų ekosistemas ir jų gyvybingumą.

Ilgainiui atsainus požiūris į pelkių ekosistemas sukėlė daug problemų:

vertingų gamtinių buveinių ir biologinės įvairovės nykimą;

durpių skaidymąsi ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisijas;

durpių dirvožemio degradavimą, derlingumo mažėjimą ir dirvos paviršiaus suslūgimą, dirvožemio eroziją;

maistinių medžiagų (ypač azoto junginių) patekimą į vidaus vandenis ir jų eutrofikaciją;

sudėtingėjantį žemių tvarkymą ir naudojimą;

padidėjusią potvynių grėsmę;

padidėjusią durpynų gaisrų tikimybę;

istorinio durpių archyvo praradimą ir kt.​​

 

LIETUVOS PELKIŲ BŪKLĖ IR APSAUGA

Pelkės ir durpynai dengia beveik 10% dabartinės Lietuvos ploto. Nors pirmieji stambesni pelkių ir šlapių žemių sausinimo darbai pradėti XIX a. viduryje, kai buvo nusausintas pietvakarinis Didžiojo Tyrulio (Radviliškio r.) pakraštys, o intensyvus durpynų sausinimas prasidėjo tik XX a. 6-tame dešimtmetyje, tačiau iki šių dienų jau sunaikinta arba stipriai pažeista apie tris ketvirtadalius visų buvusių pelkių, šlapių ir pelkėtų pievų bei pelkinių miškų. Net 55% nusausintų šalies durpynų dabar yra skirta žemės ūkio, 34% – miškininkystės ir apie 3% – durpių gavybos (eksploatuojami ir apleisti karjerai) reikmėms.

KONTAKTAI

VšĮ „Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondas“

Žirmūnų g. 58-59,

LT-09100 Vilnius.

Tel. +370 656 20426,

el.p.info@pelkiufondas.lt 

Įmonės reg.k. 302822289

MŪSŲ DRAUGAI IR PARTNERIAI

AM logo'.jpg
VMU_logo.png
LDA_logotipas.jpg
200px-Zuvinto_biosferos_rezervatas.png
Inovatoriu slenis logo.png
Zarasai_logo.jpg
K-Logo_CMYK.jpg
GMC_partner-dt skaidrus (2).png
Succow_Logo_ZENTRIERT_rgb skaidrus.png
radboud-university.png
NABU logo.jpeg
Amphi Consult.png
Preiļu_novads_COA.png

© 2020 VšĮ Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondas

17a Pelke sausinantis griovys